Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė:
„Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: 'Tėve, teesie šventas
tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok
mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame
kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti'“. Jėzus
dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys:
'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko
ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs!
Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'.
Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl
jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.
„Tad
ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir
jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam
atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų
akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio
– duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti
gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią
tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11, 1-13)
MALDA, KURI PASIEKIA DANGŲ,
Mons. Adolfas Grušas:
Dažnai Evangelijoje
pasakojama apie Jėzų, kuris pasitraukdavo maldai į nuošalią vietą. Ne kartą Jis pats
apie tai pasakydavo savo mokiniams, kaip ir tą dramatišką Didžiojo Ketvirtadienio
vakarą Getsemanėje, kai atsivestiems trims apaštalams tarė: Pabūkite čia, kol aš nuėjęs
melsiuos.
Nėra jokios abejonės, kad mokinius jaudino Išganytojo malda. Tad
nenuostabu, kad, kaip šio sekmadienio Mišių Evangelijoje pasakoja Lukas, vieną dieną,
Jėzui baigus melstis, vienas iš mokinių priėjo prie Jo ir paprašė: Viešpatie, išmokyk
mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius. Manyčiau, kad iš tiesų tais
žodžiais buvo norėta pasakyti: Viešpatie, išmokyk mus melstis taip, kaip meldiesi
tu.
Iš tiesų kiekvienas pranašas, įskaitant ir Joną Krikštytoją, savo sekėjus
mokė melstis, tačiau Jėzaus mokiniai, nustebinti tos gilumos, kurią jie matė savo
Mokytojo maldoje, jo pasitraukimo į nuošalią vietą ir ypač to, kaip Jis kreipėsi maldoje
į Dievą, primygtinai prašė, kad ir juos Jis išmokytų taip pat melstis. Tuo jie parodė,
kaip labai pasitiki savo Viešpačiu. Jie iki tol nebuvo matę nė vieno, kuris melstųsi
su tokiu pasitikėjimu ir atsidavimu.
Šiandien ir mes drauge su apaštalais galime
tarti: Viešpatie, išmokyk mus melstis! Tai ne paprastas prašymas, bet tas pats anų
laikų apaštalų troškimas kalbėtis su Dievu, būti Jo akivaizdoje ir kreiptis į Jį su
visišku pasitikėjimu. Jėzus į šį troškimą iškart atsiliepia, sakydamas: Kai melsitės,
sakykite: „Tėve“…
Nesunku įsivaizduoti, kokį sąmyšį apaštalų širdyse galėjo
sukelti tokie Jėzaus žodžiai, kai jų aplinkoje buvo netgi draudžiama kreiptis į Dievą
vardu, bet Išganytojas atkakliai verčia vadinti Tėvu Viešpatį, kuris sukūrė dangų
ir žemę.
Išnyksta bet kokie barjerai… Dievas nėra tolimas, Jis yra visų Tėvas,
ir kiekvienas gali kreiptis tiesiogiai į Jį. Tie, mums dabar jau įprasti, maldos žodžiai
buvo religingumo revoliucija. Žodžiu „Tėve“ Jėzus mums atskleidžia Dievo paslaptį:
iš vienos pusės susiduriame su sūnaus pasitikėjimu ir atsidavimu Tėvui, o iš kitos
– globojantį Tėvo švelnumą, skirtą kiekvienam iš mūsų. Atrodo, jog grįžo žmonijos
pradžioje buvusi draugystė su Dievu…
Iš tiesų maldoje dažnai mes kreipiame
dėmesį ne į tai, kas svarbiausia. Išganytojas aiškiai sako, jog svarbu ne vieta, kurioje
meldžiamės, ir ne žodžiai, kuriais kreipiamės į Viešpatį. Esmę maldoje sudaro širdies
jausmai, vidinis įsigilinimas, draugystė su Dievu, taip, kaip tai buvo Senojo Testamento
laikais, kai Abraomas maldavo Dievą pasigailėti nusidėjusių Sodomos ir Gomoros gyventojų,
ir vardan jo maldos Viešpats buvo pasirengęs pasigailėti nusidėjėlių.
Žvelgiant
į šių dienų pasaulį, matome daugybę miestų ir šalių, namų ir širdžių, kur viešpatauja
nesantaika ir neteisybė, kur žmonės patiria badą ir prievartą ir kur taip reikia užtariančios
maldos. Reikia Viešpaties bičiulių, kurie atkakliai melstųsi, kad mūsų namai būtų
laimingi, kad Evangelija paliestų žmonių širdis.
Galbūt, kas nors pasakys,
kad tai neįmanoma, kad tokios maldos neatneša vaisių, tačiau Išganytojas, pamokęs
apaštalus melstis, toliau pateikia du palyginimus iš kasdieninio gyvenimo, kalbėdamas
apie vidurnaktį ateinantį draugą ir tėvą, kuris niekuomet neduos savo vaikui vietoj
žuvies gyvatės. Tai papasakojęs, Jis dar prideda: Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate
savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją
Dvasią tiems, kurie jį prašo.
Tai liudijimas, jog Dievas, atsiliepdamas į
mūsų maldą, yra pasirengęs duoti viską. Svarbiausia tik prisiminti, jog tai nulemia
ne gražūs žodžiai. Svarbus nuoširdumas ir pasitikėjimas, o tai reiškia, atkaklumas
ir ištvermė maldoje. Kai kalbame apie neišklausytas maldas, turėtume pripažinti, jog
tai priklauso ne nuo Dievo nenoro atsiliepti į jas, bet nuo mūsų menko pasitikėjimo
Juo. Prašykime, ir mums bus duota, belskimės į Dievo širdį, ir Viešpats atgręš į mus
savo veidą.