Irako chaldėjų patriarchas: likime toje šalyje, kuri yra mūsų tėvynė

Bažnyčia Irake išgyvena „išbandymą ugnimi“ pažodine šio išsireiškimo prasme. Apie paskutiniųjų mėnesių krikščionių Irake situaciją mėnraščiui italų kalba „30 Giorni“ pasakojo Irako chaldėjų patriarchas Emanuelis III Delly, pasidalinęs ir asmeniškais vertinimais.

Pastaraisiais mėnesiais krikščionių chaldėjų padėtis Irake vis labiau sunkėjo, konstatavo patriarchas, nepaisant to, kad ji niekam nėra lengva, jokio tikėjimo žmogui, taip pat ir musulmonams. Vyrauja visuotinės baimės atmosfera ir niekas nežino ar tikrai sulauks kitos dienos. Tačiau jei dar prieš keletą mėnesių krikščionys sąlyginai niekam per daug neužkliūdavo ir labiausiai reikėdavo saugotis nepakliūti į kryžminę ugnį tarp konkuruojančių musulmonų sunitų ir šiitų grupių, tai šiandien krikščionims yra skiriamas „specialus dėmesys“ pačia blogiausia prasme: didžiausiuose Irako miestuose – Bagdade, Mosule, Kirkuke, Basoroje – ginkluotos, labai agresyvios grupės beldžiasi į krikščionių namus. Jos pateikia nedaug alternatyvų: kartais liepia sumokėti „baudą“ už tai, kad jie yra krikščionys. Kartais, grasindamos mirtimi, priverčia visą šeimą deklaruoti, jog atsivertė į islamą, primindami, kad už islamo palikimą taip pat gresia mirtis. Pasitaikė daug atvejų, kai jaunos krikščionės buvo prievarta ištekintos už musulmonų. Neretai krikščionims tiesiog liepiama nedelsiant viską palikti ir išsikraustyti. Dar nuolatos pasitaiko žmonių pagrobimų. Pasak patriarcho Emanuelio III, jo žiniomis ne vienas pagrobtasis atsisakęs tapti musulmonu buvo nužudytas. Ypač skaudus smūgis buvo chaldėjų kunigo Ragheed Ganni ir trijų diakonų nužudymas. Po apeigų išėjusius iš bažnyčios ir besiruošiančius važiuot namo juos sustabdė ir be jokių kalbų nušovė.

Šiame niūriame paveiksle bėgimas atrodo vienintelis kelias. Tačiau kur bėgti? Į Siriją, Jordaniją? – klausė patriarchas. - Ir ką ten daryti, be darbo, be artimųjų, visiškai svetimoje ir nepažįstamoje žemėje? Didžiulė neteisybė, kad Irako krikščionys yra vejami iš to krašto, kuriame gyveno dar net prieš ateinant musulmonams.

Chaldėjų patriarchas pasakojo, kad politinė valdžia Irake yra tik iliuzija. Politikų įtaka labai nedidelė, jie ne tik, kad negali nieko apsaugoti, tačiau juos pačius reikia saugoti. Irake esančios JAV karinės pajėgos taip pat palieka krikščionis likimo valiai, pareiškusios, kad tai „ne jų darbas“. Netgi musulmonų šiitų ir sunitų religiniai lyderiai, su kuriais jis kalbėjosi, beveik nieko negali padaryti prieš siautėjančių ir jokio autoriteto nebepaisančių gaujų savivalę.

Vienintelė atrama chaldėjams tampa jų tikėjimas, malda ir viltis, pasitikėjimas Dievu, tapę jau nebe teorinėmis sąvokomis, tačiau kasdienybėje išgyvenamomis tikėjimo tiesomis.

Raginu savo tikinčiuosius nepabėgti, bet likti tėvų ir senelių žemėje, - sakė Emanuelis III. – Aš drąsinu juos likti ir būsiu su jais iki paskutinio savo kraujo lašo, jei Viešpats panorės mano kankinystės. (rk)