Afrikos vyskupų konferencijos kritiškai vertina ES prekybos sutarčių projektus su Afrikos valstybėmis

Europos Sąjunga tapo vienu iš svarbiausių planetos ekonominių ir politinių veikėjų, todėl jos įtaka pasaulyje yra didžiulė, o jos užimama pozicija vienu ar kitu klausimu gali įtakoti dešimčių ir net šimtų milijonų žmonių gyvenimus. Kyla klausimas – kaip Europos Sąjunga valdys šią savo įtaką, kokia linkme ją kreips?

Ypač tai aktualu Europos Sąjungos santykiuose su Afrikos žemynu. Kai kurie komentatoriai pabrėžia, kad Europos Sąjunga turi prisiimti išskirtinę atsakomybę dėl juodojo žemyno likimo. Tam yra daug motyvų. Pakanka prisiminti, kad beveik visos Afrikos valstybės yra buvusios vienos ar kitos Europos šalies kolonijos ir kad jų ekonomika buvo dešimtmečius orientuota taip, kad tiektų reikiamus produktus kolonijinei valstybei, „centrui“. Šitas Afrikos valstybių ekonomikų priklausymas nuo Europos tebėra išlikęs ir šiandien. Dar kiti primena teisingumo aspektą – Europos valstybės ar jų įmonės iš Afrikos žemyno pasisavino ir tebesisavina milžiniškus natūraliųjų išteklių resursus ir iš jų gaunamus pelnus, vietinėms visuomenėms neretai palikdamos tik trupinius, nekalbant apie tuos atvejus, kai yra sunaikinama natūrali aplinka ar ciniškai skatinami konfliktai tam, kad būtų galima toliau pelnytis. Pastarosios situacijos mums primena ir tai, kad nors ne visi, bet dalis dabartinių konfliktų Afrikoje kyla dėlto, kad europiečiai dirbtinai suformavo valstybių sienas atsižvelgdami tik į savo interesus, o ne į vietos gyventojų kultūrinį ar religinį pasidalijimą, kad rėmė vienas gentis, suteikdami joms išskirtinį vaidmenį, ir žemino kitas, sužadindami jose nuoskaudos ir frustracijos jausmą, ir dėl kitų panašių dalykų. Galų gale, kalbant apie ES paramą Afrikai, šį tą reikš ir solidarumas, kurį daugiau turintis ir daugiau galintis gali parodyti mažiau turinčiam ir mažiau galinčiam. Šiame kontekste reikia paminėti, kad kitos besivystančios valstybės Pietų Amerikoje ir ypač Azijoje aplenkė Afrikos žemyną. Pastarasis lieka didžiausiu skurdo lopšiu planetoje.

Šiandien Europos Sąjunga mėgsta teigti, kad jos parama Afrikos žemynui ir jo vystimuisi yra išskirtinė. Antai, Cotonou sutartys, kurias Europos Sąjunga 2000 metais pasirašė su 77 Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno šalimis, pristatomos kaip „ambicingiausias ir plačiausio masto prekybos ir pagalbos susitarimas, pasirašytas išsivysčiusių ir besivystančių šalių“, o šio susitarimo tikslas yra „remti ir spartinti šalių ekonominį, kultūrinį ir socialinį vystymąsi bei stiprinti ir įvairinti jų santykius su Europos Sąjunga ir jos narėmis solidarumo ir abipusių interesų dvasia“. Lietuva ir kitos valstybės, įstojusios į ES 2004 metais, pasirašė aktą, kuriuo prisiėmė ir Cotonou sutarčių numatytus įsipareigojimus.

Tačiau jau keli metai, kaip Europos Sąjunga veda derybas su 79 Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno šalimis, siekdama iki 2007 metų pasirašyti Ekonominės parterystės susitarimus (Economic Partnership Agreements - EPAs).

Ekonominės partnerystės susitarimų šalininkai tikina, kad jie padės žengti naujus realius žingsnius besivystančių valstybių pažangoje. Tačiau netrūksta tuo abejojančių.

Neformali nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų koalicija, dirbanti su Afrika susijusiomis problemomis ir vienijanti daug žinomų organizacijų, paskelbė bendrą komunikatą, kuriame išreiškia savo nuomonę, jog, viena vertus, Afrikos šalys nėra pasiruošusios tokiems susitarimams, joms trūksta arba nėra pateikta visa informacija, antra vertus, trūksta rimtai pagrįstų prognozių apie susitarimų pasekmes. O šios gali būti daugiau žalingos, negu naudingos.

Ekonominės parterystės susitarimai siūlo liberalizuoti prekybinius santykius bei perkelti juos į privatų sektorių. Šis pasiūlymas yra patrauklus tuo, jog būtų panaikinti kai kurie barjerai prekybiniams mainams, tačiau yra ir kitų aspektų. Antai, Bolivijoje 1999 metais liberalizavus ir privatizavus geriamo vandens tiekimą, kurį iš valstybės perėmė tarptautinės korporacijos, jo kaina pakilo iki tiek, kad vidutinė šeima jam išleidžia iki 20 procentų visų savo pajamų ir turi atsisakyti daug kitų dalykų. Kaip šiuo, taip ir kitais atvejais liberalizavimas gali labiau pakenkti, o ne padėti trapią ekonomiką, silpnas institucijas, nepakankamai ištobulintus įstatymus, mažus administracinius ir technologinius resursus, menką konkurencingumą turinčiai valstybei. Anot kai kurių kritikų, liberalizavimo žadamos laisvos ir lygios prekybos galimybės tokios yra tik teorijoje, o praktikoje prekybos partneriai būtų labai nelygiaverčiai: europietiškas kapitalas ir resursai daug stipresni už turimus neišsivysčiųsių šalių, tad dar kartą išloštų tik tie, kurie stipriausi, jie paprasčiausiai viską nupirktų. Nuogąstaujama, kad staigus liberalizavimas gali suduoti smūgį netvirtoms sveikatos apsaugos, transporto, energetikos struktūroms.

Afrikos valstybių vyskupų konferencijos, tiksliau sakant, jų institucijos, kurios dirba sveikatos ir auklėjimo sektoriuose ar domisi socialinio teisingumo ir taikos problemomis, taip pat įsitraukė į debatus apie ES siūlomus Ekonominės parterystės susitarimus.

Buvo surengtos katalikų Bažnyčios atstovų iš Šiaurės ir Pietų Afrikos valstybių, įvairių šiose srityse dirbančių organizacijų ir kitų krikščioniškų konfesijų narių konsultacijos, kurios vyko Tanzanijoje. Po studijų ir diskusijų buvo suformuluota ir bendru komunikatu paskelbta pozicija, pasak kurios dabartinės ES siūlomos sutartys nėra palankios Afrikos žemyno valstybėms ir netgi priešingai – gali kelti pavojų jų socialiniam ir ekonominiam vystimuisi. Komunikate ES raginama nenaudoti spaudimo verčiant valstybes priimti jos siūlomą sutarčių variantą, tačiau pratęsti derybų laiką ir ieškoti geresnių alternatyvų. (rk)