Popiežius susitiko su 400 italų kunigų

Šiaurės rytų Italijoje atostogaujantis popiežius Benediktas XVI antradienį susitiko su dviejų regiono vyskupijų, Belluno – Feltre ir Treviso, kunigais. Susitikimas vyko už keliolikos kilometrų nuo Popiežiaus vasarnamio esančios Auronzo di Cadore parapijos bažnyčioje. Tai buvo neformalus susitikimas, be oficialių kalbų ar iš anksto nustatytos programos.

Popiežiaus susitikimas su keturiais šimtais kunigų truko beveik dvi valandas. Jo metu Benediktas XVI atsakė į dešimt klausimų. Kunigų pateiktuose klausimuose atsispindėjo sielovadoje aktualiausios temos – pašaukimų mažėjimas ir būtinumas kviestis į pagalbą pasauliečius, kurie perimtų tas parapijų gyvenimo tvarkymo funkcijas, kurioms šventimai nebūtini; išsiskyrusių šeimų sielovados sunkumai; jaunimo sielovados specifinės problemos; nekrikščionių imigrantų skaičiaus didėjimas, kuris reikalauja, kad katalikų bendruomenės sugebėtų megzti dialogą su kitų tikybų išpažinėjais. Buvo taip pat klausiama apie Popiežiaus knygą „Jėzus iš Nazareto“, kurios pirmoji dalis buvo publikuota prieš kelis mėnesius ir kurios antrą dalį Benediktas XVI dar rašo.

Vienas kunigų Popiežiaus klausė kaip kalbėti, ypač jaunimui, apie sąžinę ir kaip įtikinamai ir šiuolaikiniam žmogui suprantamai pagrįsti krikščioniškos moralės reikalavimus. Pateikiame Šv. Tėvo atsakymo į šį klausimą santrauką:

Pastaroji problema,- sakė Popiežius,- labiausia juntama Vakarų šalyse, nes per pastaruosius porą šimtų metų sąžinės samprata Vakarų kultūroje labai pasikeitė. Šiandien vyrauja įsitikinimas, jog racionalu yra vien tik tai, ką įmanoma pamatuoti ir apskaičiuoti. Vis kita, o visų pirma religijos ir moralės dalykai, tokioje racionalumo sampratoje netelpa, nes eksperimentiniais metodai jų neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti. Tad daroma išvada, jog religija ir moralė, priklauso vien subjektyvumo sferai.

Krikščionių tradicijoje sąžinė reiškia mūsų sugebėjimą girdėti mumyse Dievo balsą. Žmogus girdi savyje balsą, bylojantį apie didžiąsias vertybes. Savo sieloje mes suvokiame ne tik mūsų tiesioginius materialinius poreikius, bet taip pat girdime Kūrėjo balsą ir galime atpažinti kas yra gera ir kas yra bloga. Žinoma, šis gebėjimas klausytis turi būti lavinamas ir tobulinamas. Būtent šito siekia Bažnyčia – nuolat ugdyti tą nepaprastą Dievo mums duotą sugebėjimą girdėti tiesos balsą. Taigi, ir sielovadoje,- sakė Popiežius kunigams,- svarbu nuolatos priminti žmonėms, kad jau pati mūsų prigimtis savyje turi įrašytą moralinę žinią, dieviškąją žinią, kurią reikia vis iš naujo iššifruoti ir kad šitą vidinės klausos gabumą reikia nuolatos lavinti.

Kalbėdamas apie argumentus, kuriais būtų galima šiuolaikiniam žmogui suprantama kalba paaiškinti moralinių reikalavimų pagrįstumą, Popiežius pirmiausia atkreipė dėmesį į šiandien daugeliui žmonių savaime būdingą ekologinį jautrumą, savaime suprantamą atsakomybę už gamtą. Visi puikiai žinome,- sakė Popiežius,- jog šiuolaikinis žmogus yra pajėgus sunaikinti Žemę, kuri yra jo egzistavimo pagrindas. Žmogus supranta, jog norėdamas išsaugoti gamtą, jis privalo paklusti jos dėsniams. Jei nenorime ˇemei kenkti, turime klausyti ne savo užgaidų, bet žemės balso. Lygiai toks pat dėsningumas galioja ir tuomet kai kalbame apie žmogaus gyvenimą. Ir jeigu privalome būti klusnūs ˇemės balsui, tai juo labiau turime paklusti žmogaus gyvybės balsui. Turime tausoti gamtą, bet dar labiau turime gerbti save pačius ir kitus žmones, turime būti klusnūs žmogaus gyvybės dėsniams. Mūsų protėviai šitas problemas svarstė nuo pat žmonijos istorijos pradžios. Susiformavo didžiosios žmonijos moralinės patirties tradicijos. Tarp pastarųjų, žinoma, yra didžioji Dievo išrinktos tautos istorinė piligrimystė, prasidėjusi nuo Abraomo. Šioje piligrimystėje ypatingą vaidmenį turėjo Dekalogas – Dešimt Dievo įsakymų, kurie, ypač Kristaus mokymo nušviesti, nurodo kai kurias fundamentalias ir neišvengiamai būtinas vertybes. Ketvirtasis ir šeštasis įsakymai byloja apie žmogaus kūno vertingumą, apie pareigą laikytis kūno dėsnių, apie ištikimos meilės vertę, apie šeimos kilnumą. Penktasis įsakymas kalba apie gyvybės vertę. Septintasis – apie pareigą teisingai dalytis žemės turtais. Aštuntasis Dievo įsakymas nurodo didžiąją tiesios vertybę. Ir visa ši sistema negalėtų funkcionuoti, jei ji nesiremtų į Dievą ir pasaulyje galiojančią jo tvarką. Ne mes nustatome kas pasaulyje yra prasminga, ne mes „sukuriame“ prasmingumą, bet pasaulio prasmingumas eina pirma mūsų,- kalbėjo popiežius Benediktas XVI antradienį susitikęs su italais kunigais. (jm)