Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. (Lk 10, 38-42)

SKUBANTIS ŽMOGUS, Mons. Adolfas Grušas

Nesudėtinga būtų save įsivaizduoti, kaip Mortą, besirūpinančią daugeliu dalykų. Sakome, jog to reikalauja šiuolaikinio gyvenimo tempas, būtinybė atsiliepti į dabarties gyvenimo iššūkius.

Drauge, ko gero, turėtume noro pasakyti keletą ne visai malonių žodžių Marijai, kuri, mūsų požiūriu, pasirinko „patogesnę dalį“. Tiesa, tokio požiūrio nepatvirtina Kristus, sakydamas, jog Marija pasirinko „geresniąją dalį“. Jis kalba mums apie įsiklausymo, kontempliacijos, adoracijos, sugebėjimo stebėtis pirmenybę prieš nuolatinį skubėjimą.

Kalbant apie krikščionišką gyvenimą, susiduriame su vienu paradoksu, susidedančiu iš dviejų, atrodytų, visiškai priešingų reikalavimų: neatsilikti nuo laiko tėkmės ir drauge būti tam tikru iššūkiu, raginančiu sustoti.

Šių dienų pasaulis skuba, ir kaskart vis greičiau. Neįsivaizduojami greičiai, karštligiškas skubėjimas, kopimas į svaiginančias aukštumas,- visa tai žavi ir drauge baugina.

Todėl šių dienų krikščionių pareiga yra ne bet kokia kaina stengtis pasivyti pasaulį, laikytis visų naujų madų, bet tapti savotišku „stop“ ženklu, galbūt ir savotiško papiktinimo kaina.

Mums reikia drąsos sustabdyti šiuolaikinį žmogų ir jam tiesiai pasakyti keletą dalykų, kuriuos jis per savo skubėjimą pamiršo. Tiesa, šie žodžiai skirti ir mums patiems…

Mums reikia prisiminti, jog bėgimas anaiptol nereiškia augimo, o tikroji pažanga išreiškiama ne vis didesniu skubėjimu, bet harmoningais žmogaus santykiais su pačiu savimi, su kitais žmonėmis, su jį supančiu pasauliu.

Mums visiems dera atkreipti dėmesį, jog didingiausi darbai yra anaiptol ne skrydžiai į kosmosą, ypač jei jie yra lydimi… svaiginančių dvasios nuopuolių.

Bėgdami mes išsiblaškome, tampame neatidūs, nebepastebime net savęs, o, svarbiausia, savo pačių giliausių dvasios poreikių. Nebepastebime Dievo, nebematome kitų žmonių…

Blogiausia, kad įsitraukę į tą nuolatinį lėkimą, nebesugebame sustoti, o tai reiškia, kad nebelieka laiko įsižiūrėti į save, iš naujo atpažinti ir įvertinti save. Tampame dvasiškai neįgalūs, nebesugebantys priimti tylos, stebėtis savo aplinka, nebemokame deramai vertinti žmonių, nebematome reikalo melstis. Vartotojiškoje aplinkoje mums tampa nebepastebimos nemokamos vertybės: kontempliacija, adoracija, malda…

Vydamiesi med˛iaginius dalykus, paliekame u˛ nugaros dvasinius reikalus, net nesuprasdami, jog taip prarandame pačius save, savo tapatybę. Tampame menkomis būtybėmis, nes ilgą laiką užgniau˛iamas dvasinis instinktas išprovokuoja žmoguje pusiausvyros netekimą. Liekame nervingi, pasimetę, nebežinantys, ką daryti.

Siekdami savęs nevertų tikslų, žmonės praranda vidinį džiaugsmą ir paskui veltui mėgina jį kompensuoti pasigailėjimo vertais surogatais.

Žinojimo augimas naudingas tuomet, kai jis susijęs ir su sąžinės augimu. Galybės didėjimas gali būti net pavojingas, jei jo nelydi išminties augimas, o technikos pažanga yra beprasmė, jei jai pritrūksta autentiškos žmogiškos išraiškos.

Įsitraukę į beatodairišką bėgimą, galiausiai net nebegalime pasakyti, kur taip skubame, kokia yra tų beprotiškų lenktynių prasmė. Nežinome, kur bėgame,… tačiau vis tiek bėgame ir vis greičiau…

Ar dar galime stabtelėti?…

Reikia, kad bent mes, krikščionys, sugebėtume sustoti. Tai nereiškia, jog turėtume atsisakyti pažangos, tačiau būtina leisti mūsų dvasiai rasti atgaivą.

Iš tiesų Viešpats šio sekmadienio Evangelijoje mus prašo bent akimirkai sustoti. Geriausioji dalis nėra tai, kas didina ir taip beprotišką skubėjimą.

Geriausioji dalis – tai sugebėjimas prisiminti Jo buvimą pasaulyje ir mumyse pačiuose, noras, kad Jis vadovautų mums, troškimas prisiglausti prie Jo.

Ir tada tyla tampa iškalbingesnė už visus žodžius…