Bažnyčia Vietname ir Hošimino cistersų abatija

Visai neseniai popiežius Benediktas XVI paskelbė ilgą laišką kinų katalikams, kuriame taip pat pakvietė Kinijos Liaudies Respublikos valdžią atviram ir konstruktyviam dialogui dėl religinės laisvės įtvirtinimo Kinijoje. Pekino reakcija buvo šalta ir dar reikia laiko, kad pamatytume kokie šio laiško vaisiai.

Šiek tiek kitaip religinės laisvės klausimų sprendimas klostosi su Kinija besiribojančioje Socialistinėje Vietnamo respublikoje, kurioje katalikų Bažnyčios, šiuo metu turinčios apie 6 milijonus narių, padėtis ilgą laiką buvo panaši tą, kuri buvo Kinijos Liaudies Respublikoje, o dabar sparčiai keičiasi ir, atrodo, teigiama linkme.

Ilgą laiką santykiai tarp Vietnamo valdžios ir Šventojo Sosto buvo mažai kuo pozityvūs, kaip ir valdančiosios Vietnamo komunistų partijos požiūris į katalikų Bažnyčią Vietnamo teritorijoje.

Nedidelis istorinis ekskursas padės geriau suprasti bendrą situaciją. XIX amžiaus viduryje dabartinės Vietnamo, Laoso ir Kambodžos teritorijos tapo Prancūzijos kolonija, kurioms buvo suteiktas „Prancūzijos Indokinijos“ pavadinimas. II pasaulinio karo metu dabartinis Vietnamas buvo okupuotas Japonijos, kuri įsteigė visiškai nuo jos priklausomą „Vietnamo imperiją“. II Pasaulinio karo prad˛ioje Vietname įsisteigė nepriklausomybės siekiantis judėjimas Viet Minh, kuris po karo pabaigoje paskelbė šalies nepriklausomybę nuo Prancūzijos. Judėjimui vadovavo Ho Chi Minh. Prancūzija ėmėsi karinių veiksmų, kuriais siekė susigrąžinti prarastų kolonijų kontrolę, tačiau po ilgos kovos turėjo pripažinti savo pralaimėjimą.

Jau įsisukus Šaltajam karui ir tarptautinius santykius dominuojant dviejų polių logikai, 1954 metais tarptautinėje konferencijoje ˇenevoje buvo nuspręsta įkurti „Pietų Vietnamą“, palaikomą JAV ir jos sąjungininkų, ir „Šiaurės Vietnamą“, proteguojamą ir įtakojamą Kinijos ir Sovietų Sąjungos. Vargu ar reikia pridurti, kad Šiaurės Vietnamas tapo komunistine valstybe.

Kaip nesunku nuspėti, įtampa tarp Pietų Vietnamo ir Šiaurės Vietnamo bei už jų stovinčių galybių netrukus išsiveržė karu. Su pastaruoju susijusi ir JAV karinė invazija Vietname. Galutinę pergalę konflikte pasiekė Šiaurės Vietnamas, kurio kariuomenė 1975 metais paėmė Pietų Vietnamo sostinę Saigoną ir pavadino jį minėto nepriklausomybės judėjimo lyderio Ho Chi Minh (Hošimino) vardu. 1976 metais buvo sukurta viena valstybė, kurios centru tapo buvusio Šiaurės Vietnamo sostinė Hanojus. Naujoji valstybė pasiskelbė „socialistine“, o ją valdė vienintelė šalyje Vietnamo komunistų partija.

Koja kojon su komunizmu žengė ir antireliginės represijos, draudimai, išsiuntimai, trėmimai ir žudymai. Jie palietė ne tik katalikus, tačiau ypač juos, nes komunistų akyse buvo susiję su kolonizatoriais prancūzais ir tapatūs su jų priešais „kapitalistiniais vakarais“, nepaisant to, kad popiežius Paulius VI viešai pasmerkė JAV karinių pajėgų bombardavimus Vietname, nusinešusių šimtus tūkstančių civilių žmonių gyvybių, o abiejų Vietnamo vald˛ioms pasiuntė oficialius laiškus, kviesdamas juos derybų.

Komunistinio režimo valdymas Šiaurės Vietname išprovokavo masini egzodą. Tarp šimtų tūkstančių pabėgėlių, patraukusių į Pietų Vietnamą, buvo ir dešimtys tūkstančių katalikų.

Tačiau čia jie nesurado saugaus ilgalaikio prieglobsčio. Kartu su Šiaurės Vietnamo pergale prieš Pietų Vietnamą represijos vėl juos pasiekė. Ateizmas buvo paskelbtas oficialia valstybės ideologija ir vietnamiečių pasaulėžiūra. Kas iš su tuo nesutinkančiųjų galėjo, tas paliko šalį, o kitiems teko rinktis tarp tylėjimo, pogrindinės veiklos ar atviro ir drąsaus liudijimo su lengvai nuspėjama pabaiga.

Kinijos Liaudies Respublikos įtakoje taip pat ir Vietnamas bandė sukurti provyriausybinę ir visiškai kontroliuojamą, nuo popiežiaus atsiribojusią katalikų Bažnyčia Vietname, tačiau to, galu gale, neįgyvendino ir pasuko šiek tiek skirtingu nuo Kinijos keliu, pažymėtu didesniu bendradarbiavimu su Šventuoju Sostu. Antai, nors Vietnamo valdžia niekada neatsisakė savo pretenzijos kontroliuoti Bažnyčią ir laikas nuo laiko parodydavo jai ką gali, tačiau vyskupų šventimai pagal nerašytą taisyklę buvo suderinami su Šventuoju Sostu, kai, tuo tarpu, Kinijoje į vyskupus šventinamų asmenų parinkimo priklausymas nuo Kinijos valdžios, o ne nuo Šventojo Sosto buvo ir tebėra viena iš didžiausių kliūčių jų tarpusavio santykiams.

Žingsnelis po žingsnelio buvo priartėta prie didesnės Bažnyčios laisvės ir dialogo su Vietnamo valdžia, kuris prieš pora metų tapo oficialių delegacijų apsikeitimu ir viešomis deklaracijomis apie ketinimus užmegzti diplomatinius santykius.

Sunku pasakyti, kas nulėmė tokį Vietnamo valdžios pozicijų pasikeitimą, ko gero yra daug ir įvairių priežasčių: galbūt labiau nuosaikus komunizmas, galbūt Vietnamo noras būti pripažintu tarptautinės demokratinės bendruomenės, galbūt kantrus Šventojo Sosto darbas parodant Vietnamo valdžiai, kad Bažnyčios tikslas nėra rengti politinius sąmokslus ir kad ji gali būti geras partneris įvairiose socialinėse sferose.

Šių metų pradžioje buvo surengtas ir aukščiausio lygio susitikimas: Vietnamo premjeras apsilankė Vatikane ir susitiko su popiežiumi. Abi pusės susitikimą įvertino teigiamai, kaip dar vieną laiptelį kitiems žingsniams. O trejetą savaičių prieš šį susitikimą oficiali Vietnamo komunistų partijos interneto svetainė publikavo straipsnį, kuriame pareiškiama, jog religijos ir socializmo kūrimas gali sugyventi, jog komunistai religijos laisvę visada pripažino ir niekada nenorėję paneigti religijos egzistavimo socialistinėje sistemoje ir ją uždrausti. Straipsnyje aiškinama, kad iš principo nebuvo kovojama prieš religiją, o tik prieš tuos, kurie religiniais motyvais motyvavo savo pasipriešinimą revoliucijai ir tapo „imperialistų“ bei „kolonistų“ šalininkais. Straipsnyje nepamirštama paminėti, kad religija yra „iliuzinė žmonių laimė“, tačiau priduriama, kad didžių religijos žmonių aukos ir pastangos dėl liaudies gerovės turi būti gerbiamos. Pabaigoje tikintys ir netikintys paraginami būti vieningi dėl „klestinčio ir taikaus“ Vietnamo.

Jei įrodymų dėl religinės laisvės pažeidimų Vietname yra daugiau negu pakanka, tai vis dėlto vietos tikintieji pripažįsta, kad per pastaruosius 30 metų religinė laisvė didėja, kad iš tiesų katalikai turi daug daugiau laisvių, ypač po oficialaus dialogo tarp Vatikano ir Hanojaus pradžios. Tačiau kritikai pabrėžia, kad ta laisvė padidėjo ne todėl, kad Vietnamo valdžia nuoširdžiai patikėjo, jog tai įgimta žmogaus teisė, o todėl, kad su daug didesniu geranoriškumu suteikia leidimus religinėms apeigoms, šventėms, seminarijoms. Vis dėlto leidimų sistema paremtas katalikų Bažnyčios gyvenimas dar pernelyg priklausomas nuo valdžios. Taip pat pažymima, kad religinės laisvės lygis Vietname įvairuoja: jei vienur Bažnyčios gyvenimas gana nevaržomas, tai kitur, ypač tolimose nuo centrų provincijose, laisvės iš viso nėra.

Vienuolių cistersų abatijos, įsikūrusios buvusioje Pietų Vietnamo sostinėje Saigone, dabartiniame Hošimine, likimas savotiškai iliustruoja Bažnyčios Vietname gyvenimą. 1978 metais komunistų valdžia, po pergalės prieš Pietų Vietnamą, konfiskavo cistersų abatiją, o ma˛daug 100 vienuolių bendruomenę išsklaidė, du jos narius uždarydama į kalėjimą.

Mažomis grupėmis pasklidę cistersų vienuoliai tapo vietinių „kolūkio“ tipo žemės ūkio organizacijų darbuotojais ir įkūrė pogrindines bendruomenes, kurios išlaikė kontempliatyvų gyvenimo būdą ir cistersų dvasingumą tiek, kiek buvo įmanoma tomis sąlygomis. Tačiau jau 1987 metais politinė situacija ėmė keistis ir šios bendruomenės galėjo legalizuotis, turėti savo namus, priimti naujus narius.

Šiandien buvusios Hošimino abatijos vienuoliai įsteigė tris kitas abatijas. Pati didžiausią iš jų savo bendruomenės dydžiu pranoko pirmąją: jai priklauso net 133 vienuoliai ir apie 80 įvairiai pažengusių kandidatų. Kitos dvi abatijos atitinkamai turi 60 ir 30 narių. Cistersų vyresnieji pasakoja, kad abatijos panaikinimą 1978 metais išgyveno kaip didžiulę traumą, tačiau, kita vertus, tai užgrūdino ir subrandino. Šita branda šiandien ir duoda vaisių, kaip rodo kandidatų ir nuolatos vienuolius lankančių žmonių skaičius. (rk)