Klimato pokyčiai ir Bažnyčios socialinis mokymas

„Klimato pokyčiai žudo mano tėvynainius. Klimato pokyčiai jau yra neturtingosios pasaulio dalies katastrofa ir didžiausia šių laikų neteisybė“, - sakė pranešėjas iš Kenijos Vatikane neseniai vykusioje konferencijoje apie klimato pasikeitimų poveikį žmonių visuomenėms ir jų socialiniam vystimuisi.

Problema

Kad žmogaus veikla lemia planetos klimato pokyčius sutaria viso pasaulio mokslininkų bendruomenės didžioji dalis. Taip pat visiems gana aišku, kad kova prieš destruktyvias klimato kaitos pasekmes gamtai ir žmonijai bus veiksminga tik tada, jei tai bus viso pasaulio politinių bendruomenių bendra kova.

Bažnyčios mokymas ir klimato pokyčiai

Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje apie Bažnyčią ir iuolaikinį pasaulį „Gaudium et Spes“ buvo pabrėžta, kad Bažnyčia dalijasi žmonijos baimėmis bei viltimis ir kad ji turi stengtis suvokti kiekvieno laikotarpio charakteringiausius bruožus, „laiko ženklus“, po to juos interpretuoti Šventojo Rašto šviesoje.

Nors 1965 metais, kada „Gaudium et Spes“ buvo parašyta, diskusijų apie žmogaus veiklos poveikį klimatui plačiojoje visuomenėje beveik nebuvo, tačiau „Gaudium et Spes“ konstitucijos įvardyta pareiga suvokti „laiko ženklus“ apima ir klimato pokyčius, mat jie neabejotinai yra vienas iš reikšmingiausių mūsų laikmečio „ženklų“.

Nuo enciklikos „Populorum progressio“ (1967) iki Bažnyčios socialinės doktrinos Kompendiumo (2004)

1967 metais popiežiaus Pauliaus VI paskelbta enciklika „Populorum Progressio“ apie tautų vystimąsi yra viena iš kertinių Bažnyčios socialinio mokymo atramų. Ten buvo paskelbtas šiandien jau savaime suprantamu tapęs principas: socialiniai klausimai įgijo pasaulinę dimensiją, tad ir sprendžiami turi būti pasauliniu lygiu. Paulius VI taip pat priminė elementarią tiesą: kūrinija nėra vienos tautos nuosavybė, tačiau visos žmonijos išgyvenimo sąlygos. Todėl ir atsakomybė už tas sąlygas tenka visai žmonijai.

Kad klimatas yra visos žmonijos „bendras gėris“ ir kad žmonija atsakinga už jo išsaugojimą pirmą kartą tiesiogiai įvardijo Jonas Paulius II, 1987 metais vykusiame susitikime su Popiežiškosios mokslų akademijos nariais.

Didysis katalikų Bažnyčios katekizmas, publikuotas 1993 metais, kalba apie žmonijos atsakomybę už kūriniją ir pabrėžia, kad žmogus yra atsakingas už gamtinių bei ekologinių pusiausvyrų išsaugojimą ir kad gamtos resursų naudojimas neturi tapti destruktyviu piktnaudžiavimu.

Išsamiausiai iš Bažnyčios dokumentų klimato pokyčių problematiką Šventojo Rašto bei socialinių ir filosofinių principų šviesoje nagrinėja Bažnyčios socialinės doktrinos Kompendiumas, išleistas 2004 metais.

Problemos sprendimas

Bažnyčios akyse žmonijos atsakomybė už planetos klimatą yra neatskiriama nuo teisingų tautų tarpusavio santykių, nuo teisingumo sferos. Nėra teisinga tai, kad 20 % planetos gyventojų, gyvenančių turtingose valstybėse, tenka 80 % sunaudojamų planetos išteklių. Nėra teisinga tai, kad tas naudojimas Kenijoje įtakoja trijų metų sausrą, keliančia tenykščiams žmonėms mirtiną pavojų. Ir prieingai, būtų teisinga, jei klimato pokyčių keliamas problemas spręstų turtingosios šalys, kurių veikla labiausiai ir prisidėjo prie tų pokyčių.

Katalikų Bažnyčia, savo ruo˛tu, per savo socialinę doktriną stengiasi formuoti atsakomybę už kūriniją jaučiančius tikinčiuosius ir įkvėpti pilietinius, visuomeninius bei politinius judėjimus, kurie stengtųsi tą atsakomybę įgyvendinti.

Bažnyčios akimis žmonijos socialinis vystimasis yra suderinamas su ekologinės pusiausvyros išsaugojimu, su sąlyga, kad žmonija sukurs ir taikys deramas technologijas bei atsisakys kai kurių destruktyvių planetos išteklių vartojimo būdų. Todėl Bažnyčia ne kartą griežtai kritikavo kai kurių radikalių ekologistų teiginius, kad žmonijos demografinė ir socialinė plėtra savaime bei neišvengiamai kenkia gamtai, tad tos plėtros sustabdymas esąs vienintelis efektyvus būdas ekologinei pusiausvyrai išsaugoti. (rk)