Šventojo Sosto delegacija dalyvavo Briuselyje vykusiame Pasauliniame forume apie migraciją ir vystimąsi

Viename iš apibrėžimų teigiama, kad globalizacija yra nuolatos besiplečiantis santykių tinklas ir be paliovos augantys įvairiausio tipo mainai pasauliniu lygiu.

Šioje perspektyvoje 16 ar 17 amžiuose iš Tolimųjų Rytų prieskonius gabenantys europiečių pirklių laivai jau buvo globalizacijos ženklas.

Tačiau 19, o dar labiau 20 amžiuose, išradus komunikacijos priemones, nuo telegrafo iki satelitų ir interneto, sukūrus geležinkelių, laivų ir oro transporto sistemas, pati globalizacija tapo globali: vargu ar šiandien pasaulyje dar yra nors viena valstybė, nors viena didesnė visuomenė, kuri nepriklauso nuo santykių ir nuo mainų su kitomis valstybėmis.

Jei pirmieji globalizuoti santykiai daugiausia buvo komerciniai ar politiniai-diplomatiniai, tai šiandien jie apima beveik visas gyvenimo sritis: nuo nacionalinės virtuvės iki ideologijų, o, galų gale, ir pačius žmones, jų gyvenimą ir jų likimus.

Šiandien jau nebestebina istorijos, kad žmogus, gimęs vienoje valstybėje, suaugęs išvyko dirbti į kitą, o ten sukūrė šeimą su iš trečios šalies (ar net visai kito žemyno) atvykusiu asmeniu ir nors dažniausiai jie turistauja ketvirtoje šalyje, tačiau labiausiai mėgsta penktos šalies nacionalinę virtuvę. Kai, tuo tarpu, dar jų senelių gyvenimas apsiribojo keliolikos kilometrų spinduliu ir tuo, ką ten galėjo rasti.

Rodos, pačios visuomenės pradėjo lietis viena su kita, o kai kur apie dar visai neseniai beveik neįveikiamų nacionalinių valstybių sienas liudija tik tuščios muitinės greta greitkelių.

Iš tiesų, masinės žmonių migracijos ir mobilumo fenomenas yra vienas iš naujausių ir charakteringiausių globalizacijos požymių.

Bet taip pat iššūkių ir problemų. Migracija – tai ne tik tarptautinis turizmas, bet ir tarptautinė prekyba žmonėmis, ne tik tarptautinio verslo kelionės, bet ir milžiniški geresnio darbo ieškančių žmonių srautai. Greta entuziastingų migracijos šalininkų šūksnių girdisi ir aštri jos priešininkų kritika. Migracijos pasekmės yra ne tik bendradarbiavimas, bet ir susidūrimai.

Sutartinai pastebima, kad žmonija pirmą sykį savo istorijoje išgyvena tokią situaciją. Pirmą sykį jai tenka kurti institucijas, leisti įstatymus, suformuluoti politines strategijas, kuriomis galėtų atsiliepti į šią situaciją. O tai nėra nei paprastas, nei trumpas procesas.

Kiekviename procese būna svarbesni už kitus momentai, kurie gali nulemti viso proceso kryptį. Liepos 11 dieną Briuselyje baigėsi Pasaulinis forumas apie migraciją ir vystimąsi, kurio atidaryme JTO generalinis sekretorius Ban Ki-moon išreiškė viltį, kad gal pagaliau jau pribrendo laikas, kai tarptautinė bendruomenė pajėgs priimti esminius sprendimus dėl migracijos ir galbūt jau šiame susitikime.

Šį tarptautinį susitikimą suorganizavo Belgijos vyriausybė, atsiliepdama į praėjusių metų rugsėjį vykusios JT generalinės asamblėjos metu dalyvavusių valstybių siūlymą įkurti nuolatinį organizmą, kuris toliau įvairiapusiškai analizuotų sąveiką tarp migracijos ir vystymosi tiek nacionalinių, tiek tarptautiniu lygiu.

Briuselyje įvykusiame Pasauliniame forume buvo kalbama apie žmogiškojo kapitalo vystymąsi ir darbo mobilumą, apie emigrantų pervedamų pinigų sumų didinimą ir įtaką vystimuisi, apie politinio ir institucinio nuoseklumo stiprinimą bei bendradarbiavimą.

Šiame Forume taip pat dalyvavo ir Šventojo Sosto delegacija, kuriai vadovavo Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos generalinis sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto. Trečiadienį sakytoje kalboje Vatikano delegacijos vadovas pažymėjo, kad tikras vystymasis turi apimti visus asmenis ir visą asmenį. Integralus vystymasis apima ne tik materialinį gerbūvį, bet taip pat moralinius, kultūrinius, dvasinius ir religinius individų bei bendruomenių poreikius. Tačiau norint pasiekti universalų bendra gėrį, reikia solidarumo, pagalbos ir bendradarbiavimo ypatingai tada, kai kažkuri šalis pati viena negali įgyvendinti vystymosi, taikos ir saugumo procesų.

Pasak arkivyskupo, migrantai, visų pirma, nėra tik ekonominis faktorius, nes jie yra asmenys, turintys įgimtą žmogišką orumą bei lygias teises. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi savo šalyje taikiai ir oriai. Todėl valstybės yra atsakingos už savo krašto vystymąsi, kad piliečiai nebūtų verčiami palikti tėvynę ir ieškoti oraus gyvenimo kitur.

Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos generalinis sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto išryškino ir kitą migracijos priežastį – tai industrializuotų valstybių migrantų darbo ir teikiamų paslaugų poreikis, o tai yra susiję su globalizacija. Taigi, migrantai prisideda prie juos priimančių šalių gerbūvio kūrimo, jiems tūri būti garantuojamos jų laisvės ir teisės. Tačiau teisės nėra atskirtinos nuo pareigų. Dėl šios priežasties, migrantai turi gerbti šalies identitetą bei įstatymus, išmokti vietinę kalbą, kovoti už teisingą integravimąsi, bet ne asimiliaciją.

Kalbos pabaigoje Šventojo Sosto delegacijos vadovas pakvietė valstybes stiprinti bendradarbiavimą kovojant su nelegalia migracija bei ratifikuoti Tarptautinę konvenciją dėl migruojančių darbininkų ir jų šeimų teisių apsaugos. (kl, rk)