Šeštadienį paskelbtas popiežiaus Benedikto XVI dokumentas Motu proprio apie Romos liturgijos, kuri buvo iki 1970 metų reformos, naudojimą.

Šiuo dokumentu Šventasis Tėvas nurodė sąlygas, kuriomis galima naudotis 1962 metų „Romos mišiolu“, publikuotu popiežiaus Jono XXIII pontifikato metu, ir kitomis liturginėmis knygomis lotynų kalba.

Šiandien yra visuotinai naudojamas kitas, vadinamasis Pauliaus VI Romos mišiolas, kuriuo ir buvo įgyvendinta 1970 metų liturginė reforma. Dar dvi 1970 metų Romos mišiolo redakcijos buvo išleistos Jono Pauliaus II pontifikato metu.

Jau seniau buvo žinoma apie Šventojo Tėvo ketinimą paskelbti tokį dokumentą. Dar jo nepaskelbus, pasirodė įvairios spekuliacijos, kurios neturi nieko bendro su dokumento turiniu, pavyzdžiui, kad popiežius Benediktas XVI nurodys Šventąsias Mišias gimtąja kalba pakeisti į apeigas lotynų kalba.

Šventasis Tėvas, norėdamas teisingos savo dokumento interpretacijos, visiems pasaulio vyskupams išsiuntė paaiškinantį laišką, kuriuo pristato savo dokumento prasmę ir tikslą.

Visų pirma, popiežius Benediktas XVI pažymi, kad jo Motu proprio yra ilgų apmąstymų, daugybės konsultacijų ir maldos vaisius. Laiške apgailestaujama, kad be pakankamos informacijos skelbtos žinios ir sprendimai jau įnešė nemažai sumaišties. Nežinant dokumento turinio jau pasigirdo tiek džiaugsmingų sveikinimų, tiek griežtos kritikos.

Šventasis Tėvas išsamiai aptarė du didžiausius nuogąstavimus, kurie yra susieti su jo Motu proprio dėl liturgijos, ankstesnės už 1970 metų liturginę reformą, naudojimo.

Pirmas nuogąstavimas liečia Vatikano II Susirinkimo autoritetą. Liturginė reforma buvo vienas iš pamatinių šio Susirinkimo sprendimų, tad ar leidžiant naudoti ankstesnę už šią reformą liturgiją nėra abejojama pačios reformos pagrįstumu?

Šiuo klausimu popiežius Benediktas XVI labai aiškiai pabrėžė, kad Pauliaus VI publikuotas ir Jono Pauliaus II dukart perleistas mišiolas yra ir išlieka pagrindinė Eucharistinės liturgijos forma.

Tuo tarpu, iki Vatikano II Susirinkimo naudotas Romos mišiolas, kurio paskutinė redakcija, kaip minėta, buvo išleista 1962 metais Jono XXIII pontifikato metu, bus papildoma šv. Mišių liturgijos forma. Pažymėtina dar ir tai, kad po Vatikano II Susirinkimo reformuotas mišiolas pakeitė ankstesnį mišiolą, bet nepanaikino jo galiojimo.

Šventasis Tėvas paminėjo keletą motyvų, dėl kurių naujo (1970 metų) mišiolo įvedimas Bažnyčioje sukėlė kontraversijų.

Visų pirma, daug žmonių buvo įpratę prie ankstesniojo mišiolo, gerai pažinojo jo liturgiją ir buvo jos suformuoti. Nenuostabu, kad, visiškai pripažindami Vatikano II Susirinkimo autoritetą ir būdami ištikimais popiežiui bei vyskupams, troško ir toliau dalyvauti jiems gerai pažįstamose apeigose.

Šį jų troškimą pagilino dar ir tai, kad kai kuriose vietose nebuvo laikomasi naujojo mišiolo normų. Kai kurie naująjį mišiolą suvokė kaip leidimą ar net nurodymą būti visiškai laisviems nuo , o tai neretai pasibaigdavo ribas peržengiančiomis individualaus pobūdžio ir savavališkomis liturgijos deformacijomis, giliai žeidusiomis daug tikinčiųjų.

Todėl Jonas Paulius II dar 1988 metais, regėdamas šią situaciją, savo Motu proprio „Ecclesia Dei“ suteikė 1962 metų mišiolo naudojimui normatyvinį pagrindą, nenurodydamas tikslesnių sąlygų, sprendimą palikdamas kiekvienos diecezijos vyskupui ir patardamas atsižvelgti į tikinčiųjų pageidavimus naudoti 1962 metų mišiolą.

Savo dokumentu popiežius taip pat siekė šv. Pijaus X brolijai, vadovaujamai arkivyskupo Lefebre ir senąjį mišiolą padariusia savo skiriamuoju ženklu, padėti susitaikyti ir grįžti į pilną vienybę su Petro įpėdiniu. Nors tas susitaikymas, deja, taip tuosyk ir neįvyko, tačiau ne viena bendruomenė pasinaudojo Jono Pauliaus II suteikta galimybe. O tiems, kurie toms bendruomenės nepriklausė, situacija išliko tokia pat sudėtinga.

Su laiku išryškėjo dar viena tendencija. 1962 metų mišiolo poreikis nenutrūko, kaip buvo galima tikėtis, jaunesnėms kartoms pakeitus tas, kurios buvo senesnio mišiolo suformuotos ir prie jo pripratusios. Paaiškėjo, kad yra nemažai jaunų krikščionių, kurie atskleidžia senesnės liturgijos formos grožį, dvasinį ir teologinį turtingumą bei jaučiasi jai ypatingai artimi.

Dabartinis Motu proprio, teigė popiežius Benediktas, turėtų šias problemas išspręsti. Viena vertus, suteikdamas tikslesnes normas išlaisvins vyskupus nuo pareigos kas kartą spręsti ar duoti leidimą naudoti 1962 metų mišiolą. Antra vertus, gerokai palengvins padėtį ir atsilieps į poreikius tų tikinčiųjų ir jų bendruomenių, kuriems ta liturgijos forma yra brangi ir artima.

Antras nuogąstavimas liečia bendruomenių ir parapijų vienybės klausimą. Kai kas nerimauja, kad leidus naudoti du skirtingus mišiolus, bendruomenės gali prarasti vienybės jausmą ir netgi skilti.

Tačiau, pasak popiežiaus Benedikto XVI, vargu ar šis nuogąstavimas yra pagrįstas. Jis dar kartą priminė, kad dabartinis mišiolas išliks pagrindine Mišių liturgijos forma ne tik dėl juridinių motyvų, bet ir dėlto, kad senojo mišiolo naudojimas galimas turint labiau specifišką liturginę formaciją bei lotynų kalbos pažinimą, negu kad turi tikinčiųjų dauguma. Kita vertus, neatmestina galimybė, kad senasis ir naujasis mišiolai gali vienas kitą patobulinti ir praturtinti, būti papildyti, be abejo, tik atidžiai išstudijavus tas galimybes.

Priešingai nuogąstavimams, Šventojo Tėvo nuomone jo Motu proprio, pakeičiantis 1988 metų Jono Pauliaus II dokumentą, kaip tik padės sustiprinti Bažnyčios vienybę, užgydyti Kristaus Kūną žalojančius susiskaldymus.

Popiežius primygtinai pabrėžė, kad dabartinis ir senesnis mišiolai neprieštarauja ir nepaneigia vienas kito. Toks manymas būtų tolygus neteisingam liturgijos istorijos supratimui. Istorijoje liturgija be paliovos vystosi, tačiau dabartinės vystymosi stadijos nereikia suvokti, kaip ankstesnių stadijų paneigimo. Priešingai, yra tęstinumas. Todėl tikrai būtų neteisinga, jei manytume, kad tai, kas ankstesnėms kartoms buvo šventa ir didu, šiandien staiga tapo draustina ar net žalinga. Panašiai, pripažįstant senesnių liturgijos formų vertę, būtų klaidinga nuvertinti dabartinę liturgijos formą.

Popiežius Benediktas XVI savo laiške vyskupams pažymėjo, kad pasikliauja jų sielovadine išmintimi ir laiško pabaigoje pridūrė, kad Motu proprio nė vienu būdu nesumažina jų autoriteto ir jų atsakomybės saugoti diecezijos taiką ir ramybę. Vyskupai ir toliau turi prižiūrėti liturginių apeigų vyksmą savo diecezijose.

Jei vis dėlto kiltų kokių neaiškumų, kurių parapijos klebonas negalėtų pats išspręsti, vyskupas visada galės pats juos ištirti, kaip numatyta Motu proprio pateiktose normose.

Šventasis Tėvas vyskupų taip pat paprašė, praėjus trims metams po jo Motu proprio įsigaliojimo, Šventajam Sostui pasiųsti ataskaitą, kurioje perteiktų savo patirtį. Tokiu būdu, jei iškiltų kokių problemų, bus galima ieškoti kelių jų sprendimui. (rk)