Popiežiaus Benedikto XVI dokumento Motu proprio dėl Romos liturgijos apžvalga

Šeštadienį Benedikto XVI paskelbto dokumento Motu proprio pradžioje rašoma, kad popiežiai nuolatos rūpinosi kultu, kuriuo Kristaus Bažnyčia galėtų tinkamai garbinti Viešpaties vardą ir teikti naudą visai Šventajai Bažnyčiai. Nuo neatmenamų laikų Bažnyčia vadovavosi principu, jog visos vietinės Bažnyčios būtų harmonijoje su Visuotine Bažnyčia ne tik tikėjimo doktrinos ar sakramentų, bet taip pat ir visuotinai apaštalinės tradicijos priimtų papročių srityje. Tokiu būdu yra išvengiamos klaidos, integraliai perteikiamas tikėjimas.

Toliau dokumente primenamas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo noras perduoti Europos tautoms katalikų tikėjimą, kulto ir kultūros per šimtmečius sukauptus turtus, apibrėžti ir išsaugoti Romos liturgiją. Taip pat minimas popiežius Pijus V, kuris po Tridento Bažnyčios susirinkimo atnaujino visą liturgiją ir liturgines knygas. Viena iš jų ir yra „Romos mišiolas“. Lygiai taip pat ir kiti popiežiai - Klemensas VIII, Urbonas VIII, Pijus X, Benediktas XV, Pijus XII ir Jonas XXIII - atnaujindavo liturginį ritą ir knygas. O mūsų laikais Vatikano II Susirinkimas išreiškė norą atnaujinti dieviškąjį kultą, kad atitiktų laikų poreikius. Todėl popiežius Paulius VI patvirtino lotynų apeigų Bažnyčiai skirtas pertvarkytas ir dalinai atnaujintas liturgines knygas, kurios buvo išverstos įvairiomis pasaulio kalbomis. O popiežius Jonas Paulius II patvirtino trečiąjį „Romos mišiolo“ leidimą.

Popiežius Benediktas XVI dokumente taip pat pažymi, kad kai kuriuose regionuose tikintieji su meile bei prisirišimu toliau praktikavo ankstesnes liturgines formas, kurios buvo giliai persmelkusios jų kultūrą ir dvasią. Todėl popiežius Jonas Paulius II, rūpindamasis šių tikinčiųjų gerove, 1984 m. ir 1988 m. leido tam tikrais atvejais naudoti 1962 metais popiežiaus Jono XXIII patvirtintą mišiolą.

Taigi, popiežiškasis dokumentas Motu proprio dėl Romos liturgijos, kuri buvo iki 1970 m. reformos, naudojimo nustato, visų pirma, kad popiežiaus Pauliaus VI patvirtintas mišiolas yra pagrindinė katalikų Bažnyčios lotyniško rito išraiška, o popiežiaus Pijaus V išleistas ir Jono XXIII atnaujintas mišiolas yra papildoma tos paties Romos rito forma, kurią privalu gerbti. Todėl yra leistina švęsti Šv. Mišių auką naudojant 1962 metų mišiolą, kuris, kaip papildoma rito forma, nebuvo niekados panaikintas.
Be kita ko, dokumente rašoma, kad aukojant Šv. Mišias vienumoje ir nedalyvaujant žmonėms, išskyrus didįjį tridienį, visi kunigai be papildomo leidimo gali naudoti tiek 1962 m. popiežiaus Jono XXIII, tiek 1970 m. popiežiaus Pauliaus VI patvirtintus mišiolus. Lygiai taip pat pašvęsto gyvenimo institutai ir diecezinių bei popiežinių teisių vienuolijos, gavusios aukštesniųjų vyresniųjų leidimą, gali naudoti 1962 m. „Romos mišiolą“ aukojant šv. Mišias vienuolynuose ar savo bendruomenėse.

Tuo tarpu parapijose, kuriose yra pastovi tikinčiųjų prisirišusių prie ankstesnės liturginės tradicijos grupė, klebonai, prižiūrint vyskupui, yra kviečiami išklausyti prašymą, kad būtų aukojamos Šv. Mišios pagal 1962 m. mišiolo ritą. Dokumentas Motu proprio numato taip pat, kad parapijų klebonai gali leisti švęsti liturgiją pagal popiežiaus Jono XXIII mišiolą ir tokiomis ypatingomis progomis, kaip tuokiant, meldžiantis už mirusius, piligriminėse kelionėse, tačiau liturginiai skaitiniai turi būti skaitomi gimtąja kalba ir patvirtinti Šventojo Sosto. Klebonai, viską tinkamai išanalizavę, pagal seną ritą gali teikti taip pat krikšto, atgailos bei ligonių patepimo sakramentus, o vietos ordinarams suteikiama teisė teikti sutvirtinimo sakramentą, atsižvelgiant į sielų gerovę. Galiausiai, esant reikalui, vietos vyskupas gali įkurti atitinkamą parapiją, kurioje liturgija būtų švenčiama pagal seną ritą, ir jai paskirti kapelioną.

Popiežiškasis dokumentas Motu proprio dėl Romos liturgijos, kuri buvo iki 1970 m. reformos, naudojimo turėtų įsigalioti rugsėjo 14 d. (kl)