Šventasis Sostas: skurdo ir bado išrovimas yra didžiausias iššūkis tarptautinei bendruomenei
Jungtinių Tautų Organizacijos Ekonominių bei socialinių reikalų Taryba Ženevoje surengė
metinį aukšto lygio susitikimą dėl kovos su skurdu ir badu.
2000 metais, minint
naujo tūkstantmečio pradžią, 191 valstybės atstovai Jungtinių Tautų buveinėje Niujorke
iškilmingai paskelbė „Tūkstantmečio deklaraciją“. Joje buvo išvardinti aštuoni strateginiai
planetos vystymosi tikslai. Pirmasis iš jų būtent ir yra kova su skurdu bei badu ir
įsipareigojimas iki 2015 metų sumažinti per pusę kraštutinio skurdo ir bado sąlygomis
gyvenančių žmonių skaičių, lyginant su 1990 metų skaičiumi.
Šiuo metu gyvenančių
ties kraštutinio skurdo ribomis, t.y., per dieną uždirbančių mažiau nei 1 JAV dolerį,
yra apie 800 milijonų žmonių. Maždaug tiek pat yra nuolatos kenčiančių badą. Ypač
rūpestį kelia vaikų badavimas, galintis nulemti nepilną fizinį bei protinį išsivystimą
ir taip užprogramuoti visą eilę kitų sunkumų.
Apžvelgus globalius pastarųjų
keliolikos metų rezultatus, galima konstatuoti, kad pažangą kovoje su skurdu ir badu
padarė ypač Azijos žemynas, kurio ekonomika sparčiai ir nuolatos augo. Badas ir kraštutinis
skurdas čia sumažėjo bent ketvirtadaliu. Tačiau Afrikoje, ypač Subsacharinėje Afrikoje,
skurdas netgi šiek tiek padidėjo, dar skausmingesniu padarydamas ir taip jau dramatišką
šio žemyno likimą.
Be abejo, kova prieš skurdą ir badą yra be galo sudėtinga.
Ekonomikos augimas tam yra būtina, nors ir ne vienintelė, sąlyga ir visi žino kaip
nelengva jį pasiekti. Badas ir skurdas nebus įveikti be minimalaus socialinio teisingumo
lygio, be lygybės tarp vyrų ir moterų, be efektyvių švietimo bei sveikatos apsaugos
sistemų, galų gale, be teisingos tarptautinės prekybos ir pasaulinės finansinės sistemų,
nuo dalijimosi technologijomis bei kitais resursais. Todėl kova su skurdu ir badu
nėra tik neturtingų valstybių reikalas, neva neliečiantis visos tarptautinės bendruomenės.
JTO
Ekonominių bei socialinių reikalų tarybos surengtame susitikime Ženevoje Šventojo
Sosto poziciją išreiškė arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto atstovas.
Šventojo
Sosto įsitikinimu kova su skurdu ir badu turi būti absoliutus prioritetas ne tik todėl,
kad tai jau savaime yra tragiški reiškiniai, bet ir todėl, kad tai yra kitų neigiamų
fenomenų, tarp jų prievartos ir grėsmės taikai, ištakos.
Arkivyskupas Tomasi
taip pat dar kartą pabrėžė, jog kova su skurdu turi vienu metu apimti daug aspektų.
Patirtis rodo, kad jei veikiama tik vienoje siauroje srityje, pavyzdžiui, jei panaikinami
šalies įsiskolinimai, bet nesuteikiama lygių prekybos sąlygų, daug investuojama į
sveikatos apsaugą, bet negerinama maisto ir vandens kokybė, tai teigiami rezultatai
būna trumpalaikiai.
Vis tik ekonomikos ir darbo vietų augimas yra pirmaeilis
faktorius. Todėl neturtingoms šalims reikia investicijų, reikia jų gamybinių pajėgumų
didinimo, technologijų diegimo, kvalifikuoto profesinio bei administracinio personalo
ugdymo, kompetentingų teisininkų ir finansininkų.
Kokybiškas išsilavinimas
ir profesijos įgijimas ilgalaikėje perspektyvoje yra ypatingai reikšmingas vystymosi
faktorius.. Išsilavinimą ir profesiją turintis žmogus visai kitaip megs socialinius
ryšius, negu kad to neturintis, jis daugiau gerbs įstatymus, aktyviau dalyvaus ekonomikoje
ir politiniame gyvenime, jam prievarta ir jėga nebus vienintelis galimas bendravimo
su kitais žmonėmis būdas.
Kovoje su skurdu reikia daugelio institucijų koordinuotos
veiklos: tarptautinės bendruomenės, tarptautinių institucijų, valstybinių ir valstybės
viduje veikiančių institucijų pastangų. Čia savo indėlį gali įnešti ir religinės bendruomenės,
turinčios didelę patirtį įvairiuose socialiai naudingos veiklos laukuose: švietime,
sveikatos apsaugoje, jaunimo užimtume ir kituose. (rk)