Lietuvos vyskupų laiškas apie palaimintą arkivyskupą Jurgį Matulaitį
Šie metai mus ragina prisiminti palaimintąjį arkivyskupą, Vilniaus ganytoją Jurgį
Matulaitį. Sausio mėnesį paminėjome jo gimimo dangui 80-tąsias metines, o birželio
28 dieną sukanka 20 metų nuo jo paskelbimo palaimintuoju.
Šv. Tėvas Jonas Paulius
II 1987 metų birželio 28 dieną, minint Lietuvos 600 metų Krikšto jubiliejų, paskelbdamas
arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju, kalbėjo: Arkivyskupas Jurgis Matulaitis
[...] yra ypatinga dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai švenčiančiai Krikšto jubiliejų.
Turime gerą progą žvelgdami į šventą mūsų tautiečio gyvenimą geriau suprasti ir pažinti
Dievo veikimą Bažnyčioje, kurios nariais visi esame.
Šventasis apaštalas Paulius,
vadindamas Bažnyčią Kristaus Kūnu, sako: Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi
nariai, nežiūrint daugumo, sudaro vieną kūną, taip yra ir su Kristumi. Mes visi buvome
pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną. (1 Kor 12, 12–13).
Šiandien
mes visi: pasauliečiai, vienuoliai ir vienuolės, kunigai, vyskupai ir Popiežius, –
esame gyvas Kristaus Kūnas žemėje, kuriame ir per kurį vyksta atpirkimas. Bažnyčia
yra regimas Kristaus veidas, realus Jo veikimas pasaulyje, neišsenkanti Dievo Gailestingumo
versmė. Mylėti ir tarnauti Bažnyčiai – mylėti ir tarnauti Kristui. Tai gerai suprato
palaimintasis Jurgis, kuris savo dienoraštyje rašė: Šventoji katalikų Bažnyčia, tikroji
Kristaus karalija, karščiausiai mano mylimoji! [...] Duok, Dieve, kad mes būtume pagauti
to vieno geismo – nieko čia ant žemės nesitikint, neieškant, jokiam bailumui nepasiduodant,
eiti drąsiai į darbą, į kovą dėl Bažnyčios, tenai, kur labiausiai reikia [...]. Kad
mes tik vieno bijotumės: numirti nieko dar nekentėję, nevargę, nedirbę dėl Bažnyčios,
dėl sielų išganymo, dėl Dievo garbės. Kad mūsų mintys, geismai, norai vis į tą pusę
linktų: kaip čia visur Kristų įnešti, Jo dvasia perimti, kaip visur katalikų Bažnyčios
vardą išaukštinti.
Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui buvo gerai pažįstamas
mistinis Kristaus Kūnas, nes jis pats jame buvo pasauliečiu, o vėliau – kunigu, vienuoliu
bei vyskupu. Jis be galo brangino visų Bažnyčios narių bendradarbiavimą, gerai suprato,
kaip svarbu atrasti savo vietą Bažnyčioje.
Ganytojas kvietė pasauliečius labiau
įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą. Tai ypač aktualu šiandien, kai toli gražu ne visi
pasauliečiai jaučiasi esą gyvoji Bažnyčia, kai pasitaiko pasauliečių, kurie yra linkę
naudotis vien Bažnyčios patarnavimais, dargi nevengia piktų, dažnai nepagrįstų priekaištų
Bažnyčios įsakymų ir reikalavimų atžvilgiu, tačiau nenori ar nemoka patys aktyviau
dalyvauti jos gyvenime, prisiimti jiems skirtą atsakomybę.
Ir šiandien aktualūs
palaimintojo žodžiai pasauliečiams: Kiek daug gero galėtų padaryti pasauliečiai vyrai
ir moterys, kai juos tik pirmiau gerai tikėjimo išmokytume, apšviestume, supažindintume
su mūsų Bažnyčios reikalavimais; kad juos uždegtume švento uolumo ugnimi, o paskui,
gerai suorganizuotus, būriais patrauktume prie plėtimo darbo. Jie galėtų ten įnešti
Kristų, kur mes, kunigai net prieiti negalime. Reiktų mums telkti gerų norų žmones
aplink save ir vesti juos į darbą dėl Dievo garbės, dėl tikėjimo apgynimo ir išplėtimo.
Tikruoju
Bažnyčios nariu tampama Krikšto sakramentu, tačiau to neužtenka – reikia savąjį tikėjimą
gerai pažinti ir juo gyventi. Šiandien mums labai reikia tikėjimo mokytojų ir liudytojų,
kurių pavyzdys uždegtų norą pažinti Kristų ir Jį sutikti Bažnyčioje. Bažnyčia labai
rūpestingai saugo savo tikėjimo lobį, todėl dažnai ji yra puolama ir kaltinama konservatyvumu
bei nelankstumu. Pasaulio dvasia ir piktasis visomis priemonėmis stengiasi iškreipti
Kristaus veidą, siūlydamas lengvesnį, modernesnį bei patrauklesnį gyvenimo būdą, kuris
nieko bendro neturi su Kristaus Bažnyčia.
Palaimintasis Jurgis mus įspėja:
Žmogus nė nepajunta kaip įkvepia vieną, antrą nevisiškai patikimą nuomonę, – juo labiau,
jei tos nuomonės neva katalikų platinamos. Tuomet nė nepasisaugoji. Kaip gerai, kad
Šventasis Tėvas perspėja, pamoko, nurodo, kur pavojus. Dėkoju Tau, Viešpatie, už tokį
gerą mūsų Bažnyčios sutvarkymą.
Arkivyskupas Jurgis Matulaitis buvo vienuolis.
Jis atnaujino marijonų vienuoliją, įkūrė Nekaltai pradėtosios Mergelės Marijos vargdienių
seseris, Eucharistinio Jėzaus tarnaičių kongregaciją. Pašvęstasis gyvenimas, giliai
suleidęs šaknis į Viešpaties Kristaus gyvenimo pavyzdžius ir mokymą, yra Dievo Tėvo
dovana, per Šventąją Dvasią suteikta Bažnyčiai (Vita Consecrata n. 1). Palaimintasis
gerai suprato, kad vienuolinis gyvenimas tik tuomet turės savo tikrąją prasmę ir vertę,
kai pašvęstieji bus klusnūs Kristui Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Vienuolių pasiaukojimas
ir jų pasišventimas Bažnyčioje leidžia visiems tikintiesiems pažinti visišką atsidavimą
Viešpačiui. Palaimintasis mokė vienuolius: Duok, Viešpatie, tą drąsą ir narsumą, kad
nesibijotume niekas, save užmiršę, savęs visiškai išsižadėję, sau numirę, visiškai
paskęsti vienuolijoje dėl didesnės Dievo garbės ir Bažnyčios labo; dėl Dievo garbės
sudegti, kaip tie smilkalų grūdai, išduodantys gardų kvepėjimą Dievo garbei; nesibijokime
susinešioti, sudilti, sunykti dėl didesnės Dievo garbės.
Būdamas Vilniaus vyskupu
palaimintasis Jurgis Matulaitis paragavo iš Viešpaties kančios taurės. Jis rašė: Vilniuje
man buvo labai sunku. Tikrai kelias čia erškėčiais nuklotas. Ieškodamas paramos tarp
pasauliečių, burdamas ir kviesdamas į talką vienuolius bei vienuoles, ganytojas tėviškai
rūpinosi kunigų auklėjimu ir jų sielovadine branda, tikėjosi iš jų nuoširdžios pagalbos.
Kunigai Bažnyčioje yra Dievo tautos tarnai ir ganytojai. Jų meilė, pasiaukojimas ir
triūsas gimdo naujus Bažnyčios narius ir juos maitina dieviškaisiais sakramentais.
Didžiausias kunigų uždavinys ir pareiga – būti Dievo tautos dvasios tėvais. Tam reikia
asmeniško brandumo, gilaus pamaldumo ir beribio pasitikėjimo Dievu. Pasak palaimintojo,
kunigas privalo visiems lygiai būti tėvas ir ganytojas.
Duok mums, Viešpatie,
apaštališkos dvasios, tikro, visas sielas apimančio, uolumo, – meldė arkivyskupas
Jurgis Matulaitis. Kokių mums žmonių reikia ir kokių žmonių mūsų pašaukimas reikalauja?
Žmonių, kurie yra mirę pasauliui, o pasaulis jiems; žmonių, kurie nusivilkę ir numetę
savimeilę ir sugedusios prigimties kailį, yra apsivilkę Kristaus malone ir apsisiautę
Jo dvasia; žmonių, kurie atmena, jog Kristus numirė už visus, kad tie, kurie gyvi,
jau nebe sau gyventų, bet už juos numirusiam ir prisikėlusiam.
Kristus ir Bažnyčia
yra palaimintojo Jurgio gyvenimo jėga ir stimulas. Kur kiekvieno mūsų jėgų versmė?, –
klausia jis, – Kristuje, be abejo, ir Kristaus Bažnyčios dvasioje: tame tinkle, kurį
mums nurodo Bažnyčia [...]. Štai kur mūsų gyvenimo versmė! Kristus mums paliko savo
Bažnyčią ir įgaliojo jos apaštalus saugoti, ginti, ugdyti ir vesti į Tėvo namus. Neužtenka
siekti vien asmeniško šventumo, neužtenka rūpintis vien tik savo vienuolija, organizacija,
šeima, parapija, reikia išplėsti savo žvilgsnį ir savo širdį, kad įstengtume, Kristaus
pavyzdžiu, mylėti visą Bažnyčią, kad matytume ne tik tai, kas yra mano ar mūsų, bet
kas yra Kristaus. Mes turime gyventi Kristaus reikalais, Kristaus rūpesčiu, Kristaus
meile ir troškimu išganyti visus žmones. Tik būdami vieningi ir uoliai bendradarbiaudami,
mes atliksime Kristaus Kūno – Bažnyčios misiją žemėje. To šiandien iš mūsų laukia
Kristus, tam mus kviečia šventieji.
Išgirskime šį raginimą, atsiliepkime į
Dievo kvietimą uoliau ir drąsiau darbuotis Jo vynuogyne, suvienykime savo jėgas, kad
Kristaus Kūnas būtų pilnutinis, kad galėtų gerai atlikti jam skirtą misiją. Išsivaduokime
iš individualizmo, apsnūdimo, nepasitikėjimo ir baimės, neieškokime sau naudos, patogumo
ir garbės, bet drąsiai atverkime savo širdis Kristui, kad Jis šiandien būtų matomas
ir pažįstamas. Tam reikia, pasak arkivyskupo Jurgio Matulaičio, kad kiekvienas mūsų
laisvu noru, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduotų ir pasišvęstų Bažnyčiai.