Šventojo Sosto ir Kinijos Liaudies Respublikos santykiai yra sudėtingi, juos galėtume
suskirstyti į kelias problemų grupes.
Visų pirma, nuo pat komunistinės „Kinijos
Liaudies Respublikos“ sukūrimo iki pat šiandien nėra tiesioginių diplomatinių santykių
tarp Pekino ir Vatikano. Kai Mao Zedung vadovaujami komunistai 1949 metais galutinai
nuvertė ankstesnę valdžią, ši pasitraukė į Taivano salą ir ten įkūrė „Kinijos Respubliką“.
Tokiu būdu atsirado dvi „Kinijos“, kurios viena kitą paskelbė neteisėta, tačiau tuo
pat metu abi skelbia, kad kontinentinė Kinija ir Taivanio sala sudaro „vieną“ Kiniją.
Šventasis Sostas tuokart pripažino į Taivaną pasitraukusios vyriausybės teisėtumą
ir nepripažino komunistinės valdžios Pekine. Tokia juridinių santykių padėtis tebėra
ir šiandien. Bet kadangi iš Pekino vadovaujama Kinijos Liaudies Respublika įsitvirtino
tarptautinėje bendruomenėje bei yra pripažinta faktiškai ir juridiškai viso pasaulio
valstybių, jos pripažinimo problema kyla ir Šventajam Sostui.
Antra ir didžiausia
problemų grupė yra susijusi su religinės laisvės ribojimu kontinentinėje Kinijoje.
Tai pats didžiausias skaudulys. Bažnyčia savo esme nėra politinė organizacija. Jos
egzistavimo prasmė yra evangelizacija. Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai turi
būti suprasti būtent tokioje šviesoje. Jie nėra vertingi patys sau, bet tiek, kiek
padeda kurti taiką ir užtikrinti religinę laisvę. Religinė laisvė ir taika yra būtinos
sąlygos, kuriomis Bažnyčia gali gyvuoti ir vykdyti savo misiją.
Todėl Šventasis
Sostas, katalikiškos organizacijos nuolatos protestuoja prieš tikinčiųjų laisvės išpažinti
ir praktikuoti savo tikėjimą pažeidimus, kurių Kinijoje yra labai daug. Yra puikiai
žinoma, kad šios šalies kalėjimuose yra daug krikščionių, kurie ten atsidūrė todėl,
kad nebijojo tokiais būti.
Kitas aštriausių nesutarimų tarp Pekino ir Vatikano
šaltinis yra vyskupų šventinimas be Šventojo Sosto pritarimo, taip iš esmės ir netoleruotinai
pažeidžiant katalikų Bažnyčios discipliną, doktriną bei religinę laisvę. Kaip pastebi
kritikai, vyskupas paskirtas pritariant autoritarinio pobūdžio Kinijos valdžiai gali
būti labiau ištikimas jai, o ne krikščioniškai doktrinai ir misijai. Bet reikia pabrėžti,
kad praeityje ši problema buvo dar aštresnė. Paskutiniuoju dešimtmečiu, laikantis
nerašyto susitarimo, vyskupai dažniausiai buvo skiriami su Šventojo Sosto pritarimu,
tiksliau sakant, pasirenkami tokie, kurių kandidatūrą gali patvirtinti ir Šventasis
Sostas. Dažniausiai, bet ne visada. 2006 metais neteisėti trijų vyskupų įšventinimai
vėl labai paaštrino kurį laiką teigiamai besiklosčiusius Kinijos ir Šventojo Sosto
santykius.
Su vyskupų skyrimu yra susijusi ir trečia problemų grupė: Kinijoje
egzistuoja dvi tarsi alternatyvios katalikų Bažnyčios. Kad suprastumėme kaip susidarė
tokia situacija, turime dar kartą padaryti istorinį ekskursą. Nuo pat savo atsiradimo,
komunistinė Kinijos Liaudies Respublika, savaime suprantama, oficialiai buvo „antikapitalistinė“
ir „ateistinė“. Ir jei, vardan šiek tiek pripažįstamos religinės laisvės, katalikų
tikėjimui buvo leidžiama egzistuoti, tai priklausymas nuo „kapitalistiniuose Vakaruose“
esančio Šventojo Sosto nebuvo toleruojamas. Todėl Kinijos valdžia ėmėsi iniciatyvos,
kurios rezultatas buvo 1957 metais įkurta „Kinijos katalikų patriotinė asociacija“,
kitaip tariant, nacionalinė ir vyriausybei lojali Bažnyčia. Neteisėtai paskiriami
vyskupai priklauso būtent provyriausybinei katalikų Bažnyčiai. Žinoma, daugybė dvasininkų
ir tikinčiųjų atsisakė stoti į šią „patriotinę asociaciją“. Taip atsirado viena pogrindinė,
Šventajam Sostui ištikima Bažnyčia, ir viena oficiali, pripažįstama valdžios, tačiau
nuo jos ir priklausoma.
Kaip minėta, paskutiniaisiais metais buvo ieškoma nerašyto
kompromiso – vyskupais šventinti tuos asmenis, kurių kandidatūrai pritaria ir Šventasis
Sostas. Šitaip bandoma priartinti dvi bendruomenes viena prie kitos, įveikti susiskaldymą
ir pasiekti vienybę.
Dėl tokios situacijos yra sunku pasakyti, kiek Kinijoje
yra katalikų. Tačiau Honkonge esančio Šventosios Dvasios tyrimo centro 2004 metų tyrimų
duomenimis ir Šanchajaus Universiteto 2007 metų pradžioje paskelbtais duomenimis,
„legalių“ ir „nelegalių“ katalikų kartu sudėjus gali būti apie 12 milijonų. (rk)