Popiežius aukojo šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias.

Pagal seną paprotį, jų metu buvo suteikti palijai – baltos vilnos juostos, simbolizuojančios vyskupų vienybę su Popiežiumi – naujiems arkivyskupams metropolitams iš visų kontinentų. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišiose, kaip kasmet, taip pat dalyvavo Konstantinopolio ekumeninio patriarchato delegacija.

Ketvirtadienio vakarą šv. Pauliaus bazilikoje vadovavęs pirmiesiems šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišparams ir jų metu kalbėjęs apie Tautų apaštalą Paulių, penktadienio ryto Mišiose sakytoje homilijoje Popiežius komentavo Petro išpažinimą: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.

Šiandienė šventė suteikia progą dar kartą apmąstyti Petro išpažinimą – svarbiausią mokinių kelionės su Jėzumi momentą. Sinoptinės Evangelijos sako, kad tai įvykę netoli Pilypo Cezarėjos. Jonas pasakoja apie kitą Petro išpažinimą, įvykusį po duonos padauginimo stebuklo ir po Jėzaus kalbos Kafarnaumo sinagogoje. Matas, šiandienos Mišiose skaitytoje Evangelijos ištraukoje, primena apie Petro – Uolos vardo suteikimą Simonui. Kristus sako, jog ant šitos Uolos jis pastatysiąs savo Bažnyčią ir tuo tikslu jis Petrui suteikia raktų galią. Šie žodžiai aiškiai liudija, jog Petro išpažinimas akivaizdžiai susietas su jam skirta tarnyste ganyti Kristaus kaimenę.

Pasak visų evangelistų, Simono išpažinimas įvyko lemtingu Jėzaus gyvenimo momentu, kai baigęs skelbimą Galilėjoje, jis ryžtingai pasuka link Jeruzalės, kad kryžiaus mirtimi ir prisikėlimu įvykdytų iki galo savo išganingąją misiją. Priimant šį sprendimą dalyvauja ir apaštalai: Jėzus ir juos ragina apsispręsti, ragina išsiskirti iš minios ir tapti jį tikinčiais, tapti jo „šeima“, Bažnyčios užuomazga. Iš tiesų, „matyti“ ir „pažinoti“ Jėzų galima dviem būdais: kaip minia – paviršutiniškai, ir kaip mokiniai – giliau ir tikriau. Dvigubu klausimu: „kuo žmonės mane laiko?“ ir „kuo jūs mane laikote?“, Jėzus ragina mokinius matyti skirtumą tarp šių dviejų santykio su juo perspektyvų. Žmonės mano, kad Jėzus yra pranašas. Tai nėra netiesa, bet šito nepakanka. Reikia žengti toliau, reikia atpažinti Jėzaus iš Nazareto nepaprastumą, jo naujumą. Taip yra ir šiandien: daugelis su Jėzumi susipažįsta tik paviršutiniškai. Daugelis pripažįsta Jėzaus dvasinę ir moralinę įtaką žmonijos istorijai, lygindami jį su Buda, Konfucijumi, Sokratu ar kitais išminčiais ir garsiomis istorinėmis asmenybėmis, tačiau nesugeba atpažinti Jėzaus nepaprastumo. Prisimename ką Jėzus Paskutinės vakarienės metu pasakė Pilypui: „Jau tiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti“ (Jn 14, 9). Dažnai Jėzus laikomas vienu didžiųjų religijų pradininkų, o iš religijų žmonės dažnai sako galį pasiimti tai, ko reikia jų įsitikinimams. Taigi, kaip anuomet, taip ir šiandien skiriasi žmonių nuomonės apie Jėzų. Kaip anuomet, taip ir šiandien, Jėzus kartoja klausimą: „O jūs kuo mene laikote?“ Atsakykime drauge su Petru. Pasak evangelisto Morkaus, į klausimą Petras atsakė: „Tu esi Mesijas“ (8, 29); pasak Luko Petras atsakė Jėzų laikąs „Dievo Mesiju“ (Lk 9, 20); pasak Mato: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Galiausiai Jono Evangelijoje skaitome: „Tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 69). Visi šitie atsakymai yra teisingi. Visi tinka ir mums.

Su kuo žmonėms buvo sunku sutikti? Ką sunku priimti ir šiandien daugeliui žmonių? Sunku sutikti su tuo, kad Jėzui negana būti tik vienu iš pranašų, bet kad jis yra Dievo Sūnus ir kad jam priklauso Dievo valdžia. Girdėdami jo skelbimą, matydami gydantį ligonius, kalbantį atstumtiesiems ir vargstantiesiems, atleidžiantį nuodėmes nusidėjėliams, mokiniai ilgainiui įsitikino, jog Jėzus yra Mesijas, pačia svarbiausia šio žodžio prasme, tai yra, kad jis yra ne tik Dievo siųstas žmogus, bet jis patys yra žmogumi tapęs Dievas. Žinoma, apaštalai negalėjo visko aprėpti savo protais. Jie savąjį tikėjimą galėjo išreikšti tik žydų tradicijoje naudotomis sąvokomis: „Mesijas“, „Dievo Sūnus“, „Viešpats“. Reikėjo iš naujo atrasti šiuose tituluose glūdinčią tiesą, kad jie galėtų išreikšti jai nusakomą tikrovę. Jėzus stebinamai, kartais net paradoksaliai, atskleidė tikrą šių titulų prasmę. Ir mokinių tikėjimas turėjo palaipsniui prie jos prisiderinti. Tai tarsi piligrimystė, kurios pradžia yra susitikimas su istoriniu Jėzumi, o svarbiausias momentas – velykinis slėpinys. Tačiau ji turi ir toliau tęstis, Šventosios Dvasios veikimo dėka. Toks buvo praeities laikų Bažnyčios tikėjimas; toks yra ir mūsų, dabartinių krikščionių tikėjimas. Tai piligrimystė, pastatyta ant tvirtos Petro uolos, vedanti į pilnatvę tos tiesos, kurią ryžtingai išpažino Galilėjos žvejys: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.

Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių metu, po homilijos, prieš Credo, Šv. Tėvas uždėjo palijus naujiesiems arkivyskupams. Palijus – siaura baltos vilnos juosta – simbolizuoja arkivyskupo autoritetą ir jo vienybę su Romos vyskupu ir su kitais vyskupais. Per pastaruosius vienerius metus popiežius Benediktas XVI visame pasaulyje paskyrė net 51 naują arkivyskupą metropolitą. 46 iš jų kartu su Popiežiumi koncelebravo Petrinių Mišias ir palijus priėmė iš Popiežiaus rankų. Penkiems likusiems palijai bus perduoti vėliau.

Apie šventuosius Petrą ir Paulių – Romos Bažnyčios kolonas – Popiežius kalbėjo ir prieš įprastinę vidudienio maldą. Palinkėjo ramybės ir gerovės Romos miestui ir visiems jo gyventojams. Petrinių vidudienio maldos proga Popiežius taip pat kreipėsi ir į Neapolio tikinčiųjų bendruomenę ir pranešė, kad priimdamas Neapolio arkivyskupo kvietimą, ketina aplankyti jų miestą šių metų spalio 21 dieną. (jm)