2007-06-27 18:36:00

Bendroji trečiadienio audiencija: Kirilas Jeruzalietis


Popiežius Benediktas XVI bendrojoje trečiadienio audiencijoje tęsė katechezę apie ankstyvosios Bažnyčios mokytojus ir šį kartą kalbėjo apie šventąjį Kirilą iš Jeruzalės arba tiesiog Kirilą Jeruzalietį.

Anot Šventojo Tėvo, Kirilo Jeruzaliečio gyvenime matome dviejų dimensijų susikirtimą: iš vienos pusės, sielovadinį rūpestį, iš kitos – dalyvavimą, nepaisant savo nenoro, karštuose tuometinės Rytų Bažnyčios ginčuose.

Kirilas Jeruzalietis gimė apie 315 metus Jeruzalėje arba jos apylinkėse. Gavo puikų literatūrinį išsilavinimą, kuriuo vėliau remsis jo bažnytinė kultūra, sukoncentruota į Biblijos studijas.

Kirilą Jeruzalietį į kunigus įšventino vyskupas Maksimas, o vyskupo šventimus suteikė Palestinos Cezarėjos metropolitas Akacijus.

Akacijus buvo arijonas, tam tikros ankstyvosios Bažnyčios kristologinės teologijos, kuri vėliau daugumos buvo atmesta, šalininkas. Galbūt jis manė, kad Kirilas laikosi tokio pat požiūrio. Tačiau netrukus tarp Akacijaus ir Kirilo iškilo doktrininė kontraversija, o šią lydėjo ir juridiniai ginčai: Akacijus siekė, kad Jeruzalės vyskupo sostas būtų priklausomas nuo Cezarėjos metropolito, tuo tarpu Kirilas siekė autonomijos.

Dėl šių ginčų Kirilui 20 metų laikotarpyje teko net tris kartus palikti Jeruzalę ir vykti į tremtį, paskutinį kartą netgi vienuolikai metų, nes tokia buvo arijoniškos pakraipos imperatoriaus Valento valia. Tik po jo mirties 378 metais Kirilas Jeruzalietis galėjo vėl grįžti į Jeruzalę.

Nepaisant Kirilo ginčų su metropolitu Akacijumi, kai kas, vis dėlto, abejojo jo tikėjimo grynumu būtent todėl, kad jis buvo įšventintas į vyskupus to paties Akacijaus. Tačiau rytų vyskupai, pasibaigus II Konstantinopolio susirinkimui 381 metais, pasiuntė laišką Romos vyskupui, kuriame sutartinai pripažino Kirilo Jeruzaliečio ortodoksiją, jo vyskupo šventimų teisėtumą ir nuopelnus sielovadiniame darbe, kurį 387 metais užbaigs Kirilo Jeruzaliečio mirtis.

Apžvelgęs Kirilo Jeruzaliečio gyvenimą, Šventasis Tėvas nukreipė savo dėmesį į jo dvasinį ir teologinį palikimą.

Yra išlikusios 24 Kirilo Jeruzaliečio katechezės, kurias jis, kaip vyskupas, apie 350 metus pateikė katechumenams arba neseniai pakrikštytiems. Katechezėse kalbama apie krikštą, apie maldą, apie pagoniškų papročių palikimą, apie eucharistinę liturgiją, apie įvairias tikėjimo tiesas.

Kirilo Jeruzaliečio katechezėje apie krikščionišką doktriną glūdi polemika su pagonimis, su manichėjais ar su labai arti tradicinės žydų pasaulėžiūros išlikusiais krikščionimis. Kertiniai Kirilo doktrininės katechezės teiginiai yra Senojo Testamento pažadų išsipildymas ir krikščionio atgimimas per Krikštą. Kirilo Jeruzaliečio akimis Senasis ir Naujasis Testamentai skirtingi, tačiau turi gilią tarpusavio sąsają. Kirilo doktrinoje viskas susiveda į Kristų, visą ko centrą.

Moralinė katechezė Kirilo sampratoje yra susijusi su doktrinine katecheze. Kitaip tariant, dogma, tikėjimo tiesa turi palaipsniui keisti tikinčiojo gyvenimą, pažiūras ir elgesį, taip sukuriant naują gyvenimą Kristuje ir išpildant Krikšto dovaną.

Katechezėje apie liturgiją Kirilas Jeruzalietis stengėsi parodyti perėjimą nuo apeigų ir ritualų iki slėpinio, kurį tos apeigos bando perteikti. Štai, panardinimas į vandenį krikšto metu simbolizuoja Kristaus buvimą kape, mirtį. Paniręs į vandenį tikintysis tarsi irgi simboliškai miršta, atsiduria kape, kuriame nieko nemato ir nieko negirdi. Tačiau kaip Kristus prisikėlė, taip ir tikintysis išnyra iš vandens į šviesą, į gyvenimą, kuris jau nebėra senasis gyvenimas. Panirimas į vandenį Krikšto metu simbolizuoja du vienu metu įvykstančius įvykius: mirtį ir gimimą. Vanduo yra kapo tamsa, bet tuo pat metu išgelbėjimo galybė. Tokia yra Krikšto sakramento tikrovė.

Tokiu būdu Kirilo Jeruzaliečio katechezė apima kūną, sielą ir dvasią. Liturginė sakramentinė katechezė yra pirmųjų dviejų, doktrininės ir moralinės, sintezė. Tokia visa apimanti ir integrali katechezė išlieka pavyzdžiu ir šiandieninei katechetinei krikščionių formacijai, - baigdamas pastebėjo popiežius Benediktas XVI.

Po to Šventasis Tėvas pasveikino didžiausias piligrimų grupes jų gimtosiomis kalbomis, taip pat kamieninėms ląstelėms skirtos tarptautinės konferencijos dalyvius, pabrėžęs, kad Bažnyčios nuostata kamieninių ląstelių tyrimų klausimu yra aiški: tokie tyrimai turi būti drąsinami ir plėtojami, išskyrus tuos atvejus, kai yra pažeidžiamas žmogiškų būtybių orumas. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.