Popiežius Benediktas XVI bendrojoje trečiadienio audiencijoje tęsė katechezę apie
ankstyvosios Bažnyčios mokytojus ir šį kartą kalbėjo apie šventąjį Kirilą iš Jeruzalės
arba tiesiog Kirilą Jeruzalietį.
Anot Šventojo Tėvo, Kirilo Jeruzaliečio gyvenime
matome dviejų dimensijų susikirtimą: iš vienos pusės, sielovadinį rūpestį, iš kitos
– dalyvavimą, nepaisant savo nenoro, karštuose tuometinės Rytų Bažnyčios ginčuose.
Kirilas Jeruzalietis gimė apie 315 metus Jeruzalėje arba jos apylinkėse. Gavo
puikų literatūrinį išsilavinimą, kuriuo vėliau remsis jo bažnytinė kultūra, sukoncentruota
į Biblijos studijas.
Kirilą Jeruzalietį į kunigus įšventino vyskupas Maksimas,
o vyskupo šventimus suteikė Palestinos Cezarėjos metropolitas Akacijus.
Akacijus
buvo arijonas, tam tikros ankstyvosios Bažnyčios kristologinės teologijos, kuri vėliau
daugumos buvo atmesta, šalininkas. Galbūt jis manė, kad Kirilas laikosi tokio pat
požiūrio. Tačiau netrukus tarp Akacijaus ir Kirilo iškilo doktrininė kontraversija,
o šią lydėjo ir juridiniai ginčai: Akacijus siekė, kad Jeruzalės vyskupo sostas būtų
priklausomas nuo Cezarėjos metropolito, tuo tarpu Kirilas siekė autonomijos.
Dėl
šių ginčų Kirilui 20 metų laikotarpyje teko net tris kartus palikti Jeruzalę ir vykti
į tremtį, paskutinį kartą netgi vienuolikai metų, nes tokia buvo arijoniškos pakraipos
imperatoriaus Valento valia. Tik po jo mirties 378 metais Kirilas Jeruzalietis galėjo
vėl grįžti į Jeruzalę.
Nepaisant Kirilo ginčų su metropolitu Akacijumi, kai
kas, vis dėlto, abejojo jo tikėjimo grynumu būtent todėl, kad jis buvo įšventintas
į vyskupus to paties Akacijaus. Tačiau rytų vyskupai, pasibaigus II Konstantinopolio
susirinkimui 381 metais, pasiuntė laišką Romos vyskupui, kuriame sutartinai pripažino
Kirilo Jeruzaliečio ortodoksiją, jo vyskupo šventimų teisėtumą ir nuopelnus sielovadiniame
darbe, kurį 387 metais užbaigs Kirilo Jeruzaliečio mirtis.
Apžvelgęs Kirilo
Jeruzaliečio gyvenimą, Šventasis Tėvas nukreipė savo dėmesį į jo dvasinį ir teologinį
palikimą.
Yra išlikusios 24 Kirilo Jeruzaliečio katechezės, kurias jis, kaip
vyskupas, apie 350 metus pateikė katechumenams arba neseniai pakrikštytiems. Katechezėse
kalbama apie krikštą, apie maldą, apie pagoniškų papročių palikimą, apie eucharistinę
liturgiją, apie įvairias tikėjimo tiesas.
Kirilo Jeruzaliečio katechezėje apie
krikščionišką doktriną glūdi polemika su pagonimis, su manichėjais ar su labai arti
tradicinės žydų pasaulėžiūros išlikusiais krikščionimis. Kertiniai Kirilo doktrininės
katechezės teiginiai yra Senojo Testamento pažadų išsipildymas ir krikščionio atgimimas
per Krikštą. Kirilo Jeruzaliečio akimis Senasis ir Naujasis Testamentai skirtingi,
tačiau turi gilią tarpusavio sąsają. Kirilo doktrinoje viskas susiveda į Kristų, visą
ko centrą.
Moralinė katechezė Kirilo sampratoje yra susijusi su doktrinine
katecheze. Kitaip tariant, dogma, tikėjimo tiesa turi palaipsniui keisti tikinčiojo
gyvenimą, pažiūras ir elgesį, taip sukuriant naują gyvenimą Kristuje ir išpildant
Krikšto dovaną.
Katechezėje apie liturgiją Kirilas Jeruzalietis stengėsi parodyti
perėjimą nuo apeigų ir ritualų iki slėpinio, kurį tos apeigos bando perteikti. Štai,
panardinimas į vandenį krikšto metu simbolizuoja Kristaus buvimą kape, mirtį. Paniręs
į vandenį tikintysis tarsi irgi simboliškai miršta, atsiduria kape, kuriame nieko
nemato ir nieko negirdi. Tačiau kaip Kristus prisikėlė, taip ir tikintysis išnyra
iš vandens į šviesą, į gyvenimą, kuris jau nebėra senasis gyvenimas. Panirimas į vandenį
Krikšto metu simbolizuoja du vienu metu įvykstančius įvykius: mirtį ir gimimą. Vanduo
yra kapo tamsa, bet tuo pat metu išgelbėjimo galybė. Tokia yra Krikšto sakramento
tikrovė.
Tokiu būdu Kirilo Jeruzaliečio katechezė apima kūną, sielą ir dvasią.
Liturginė sakramentinė katechezė yra pirmųjų dviejų, doktrininės ir moralinės, sintezė.
Tokia visa apimanti ir integrali katechezė išlieka pavyzdžiu ir šiandieninei katechetinei
krikščionių formacijai, - baigdamas pastebėjo popiežius Benediktas XVI.
Po
to Šventasis Tėvas pasveikino didžiausias piligrimų grupes jų gimtosiomis kalbomis,
taip pat kamieninėms ląstelėms skirtos tarptautinės konferencijos dalyvius, pabrėžęs,
kad Bažnyčios nuostata kamieninių ląstelių tyrimų klausimu yra aiški: tokie tyrimai
turi būti drąsinami ir plėtojami, išskyrus tuos atvejus, kai yra pažeidžiamas žmogiškų
būtybių orumas. (rk)