Šv. Jono Krikštytojo gimimas

Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka. O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos. (Lk 1, 57-66. 80)

PRANAŠAS, Mons. Adolfas Grušas:

Šį sekmadienį Bažnyčia švenčia gimimą To, apie kurį pats Jėzus pasakė, jog tarp gimusiųjų iš moters nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją. Drauge tai ir didžiausias iš pranašų, pats žymiausias žmogus istorijoje. Tiesa, tokį titulą Jonui Krikštytojui nelabai nori pripažinti žiniasklaida, kuri kartais ˛ymiausiu žmogumi pavadina net patį Kristų, neįžvelgdama Jo asmenyje to, ką skelbė Jonas Krikštytojas: į pasaulį atėjusio Dievo.

Joną Krikštytoją mes turime ypatingai pagerbti dar ir todėl, kad jis mums tampa pavyzdžiu, kaip reikia atpažinti Dievą, ir Jį liudyti pasauliui.

Jono Krikštytojo gimimo aprašymas stebina. Į dviejų pagyvenusių žmonių, Zacharijo ir Elžbietos, gyvenimą akivaizdžiu būdu įeina Dievas, Tais laikais nevaisingumas buvo laikomas Dievo bausmės ženklu, tad nenuostabu, kad Zacharijas, jau susitaikęs su patiriamu pažeminimu, sužinojęs, jog jiems su Elžbieta gims kūdikis, nesugebėjo iš karto tuo patikėti.

Dar prieš Jono Krikštytojo gimimą galime įžvelgti pranašiškus ženklus, skirtus visų laikų tikintiesiems: Dievas savo sprendimais visuomet pranoksta žmonių sukurtus išankstinius planus bet, norint juos suprasti, visų pirma reikalinga širdies tyla, įsigilinimas į tai, kas vyksta gyvenime. Įvairūs netikėti įvykiai gali būti Dievo palaimos ženklu, tačiau juos įmanoma priimti ir išgyventi tik Švaria širdimi, taip, kaip tai padarė Zacharijas, atgavęs žadą tada, kai sūnui buvo duotas vardas. Tada jo pirmieji žodžiai buvo: „Garbė Dievui…“

Paprastai sūnui buvo duodamas tėvo vardas. Tai ir norėjo padaryti į apipjaustymo ceremoniją susirinkę artimieji, tačiau tokiam sprendimui pasipriešino Zacharijas su Elžbieta. „Jo vardas – Jonas“,- rašo ant lentelės Zacharijas. „Jonas“ – tai reiškia: “Viešpats teikia malonę“. Viskas tą akimirką kalba apie Dievo malonę ir Jo šlovę, kurią pats Jonas vėliau skelbs, kviesdamas žmones atsiversti.

Jonas Krikštytojas, nugairinta ir dykumos vėjų išdžiovinta veido oda… Nepaprastas pranašas, nesirenkantis žodžių ir aiškiai kalbantis apie esančias nedorybes… Ne˛inome, kokią kurčią tylą jis turėjo pakelti savo širdyje, prieš išgirsdamas pašaukimą būti balsu, kviečiančiu į atgailą. Nežinome, kiek kartų jis girdėjo kitų žmonių, laikančių jį bepročiu, pajuoką. Sunku ir įsivaizduoti, su kokiu rūpesčiu ir nerimu jis žvelgė į prieš jį besiklaupiančių ir trokštančių priimti krikštą žmonių veidus, bijodamas, kad tik nepraleistų To, Vienintelio, kurį turi parodyti pasauliui.

Nemanau, kad Jonui Krikštytojui buvo lengva pavadinti save niekuo ir tarsi išnykti prieš Viešpatį, kad Jis galėtų toliau nešti į pasaulį šviesą. Tikriausiai nebuvo lengva atsispirti pagundai apsimesti Mesiju, nebuvo paprasta ištarti: „Aš nesu Mesijas“.

Galiausiai jo laukė dar vienas išbandymas, kai, įmestas į kalėjimą, gresiant mirties bausmei, Jonas kankinančiai klausė savęs, ar tikrai Jėzus yra tas, kuris turi ateiti, o jo širdį gniaužė baimė, kad galėjo suklysti…

Jonas… Didysis pranašas, užsitarnavęs Dievo pripažinimą. Toks didis ir drauge toks paprastas… Toks, kaip ir mes…

Iš tiesų pranašų mes turime visuomet. Tiesa, tai nėra tie tariami pranašai, besiskelbiantys spaudoje ir besigiriantys, jog gali pakeisti likimą, apsaugoti nuo blogio, valdyti dvasias. Tikrieji pranašai – tai vyrai ir moterys, gyvenantys Evangelija su tokiu paprastumu ir įsitikinimu, kad iš tikrųjų gali tapti atsivertimo ženklu visiems, nors patys apie tai nė nežino. Jie panašūs į Joną Krikštytoją savo nuolatiniu ieškojimu ir pastangomis daryti gera, ištikimybe ir ištverme. Esame apsupti daugybės tylių liudininkų, tūkstančių pranašų, kurie kalba mums apie Viešpatį.

Drauge tai tampa ir klausimu mums patiems: kiek mes sugebame ir norime liudyti Viešpatį? Tam liudijimui nepakanka vien tik įprastinės grandinėlės: Mišios - sakramentai – malda. Reikia dar ir noro būti pranašu, pasmerkiant blogį ir raginant atsivertimui.

Žinoma, sunkiausia tą blogį įžvelgti savyje…