Popiežius susitiko su Europos universitetų dėstytojų suvažiavimo dalyviais

Baigiasi šiomis dienomis Romoje vykęs Europos universitetų dėstytojų suvažiavimas tema: „Naujasis humanizmas Europai. Universitetų vaidmuo“, kurį surengė Romos vyskupijos akademinės sielovados tarnyba. Dalyvauja daugiau kaip du tūkstančiai dėstytojų ir akademinės sielovados darbuotojų, kunigų ir pasauliečių, iš visos Europos ir iš Kaukazo šalių – Armėnijos, Gruzijos ir Azerbaidžano. Suvažiavimo dalyviai šeštadienio rytą susirinko į Mišias, kurias Šv. Petro bazilikoje aukojo Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone ir dalyvavo susitikime su popiežiumi Benediktu XVI.

Priėmęs audiencijoje suvažiavimo dalyvius, Popiežius ragino Europos akademinę bendruomenę koordinuotai, atidžiai ir įvairiais aspektais tyrinėti dabartinę kultūrą. Šiandien Europoje konstatuojame tam tikrą socialinį nestabilumą ir nepasitikėjimą tradicinėmis vertybėmis. O juk iš istorijos žinome, kad būtent akademinės institucijos praeityje labiausiai prisidėjo prie pasitikėjimo ateitimi ugdymo. „Žmogaus problema“, kuri yra svarbiausias akademinių diskusijų elementas, yra labai svarbi norint suprasti ir sekti dabartinius kultūros procesus. Ji taip pat yra atramos taškas toms visoms pastangoms ir iniciatyvoms, kuriomis akademinė bendruomenė gali pasitarnauti Europos vienybės kūrimui.

Jei norime kurti naują humanizmą,- sakė Popiežius Europos universitetų dėstytojų suvažiavimo dalyviams,- pirmiausia turime aiškiai suprasti kame glūdi tas naujumas. Žinoma, naujumo paieškos tai ne paviršutiniškų naujovių vaikymasis. Naujojo humanizmo paieškos turi rimtai atsižvelgti į tai, jog šiandien Europoje vyksta plataus masto kultūriniai pasikeitimai, kad žmonės vis labiau suvokia savo pašaukimą aktyviai dalyvauti savosios istorijos formavime. Tai ką mes vadiname humanizmu, istoriškai susiformavo iš Europoje vykusio šio žemyno tautų kultūrų ir krikščioniško tikėjimo susitikimo. Ir šiandien, siekdama naujojo humanizmo, Europa negali atsisakyti šios savo tradicijos. Kitaip, ji nebūtų ištikima savo pašaukimui.

Dabartiniai pasikeitimai yra iššūkis ir universitetams, ir pačiai krikščionybei. Jums, dėstytojams,- sakė Popiežius,- tai pareiga aktyviai dalyvauti šiame procese ir tyrinėti pagrindines jo problemas.

Tarp pastarųjų,- tęsė Benediktas XVI,- norėčiau atkreipti dėmesį į būtinumą atidžiai išnagrinėti dabartinę modernybės krizę. Ši krizė neneigia paties fakto, jog žmogus ir jo problemos yra ir turi būti moderniosios kultūros centre. Šios krizės esmė glūdi tame, kad humanizmą bandoma suvokti kaip pretenziją kurti „žmogaus karalystę“, atskirtą nuo ontologinio pagrindo. Neteisingai suvokiamas arba iškreiptas tikėjimo ir humanizmo santykis postuluoja neišvengiamą dieviškojo įstatymo ir žmogaus laisvės konfliktą. Kaip neseniai sakė popiežius Jonas Paulius II, turime savęs klausti ar šitaip suvokiama žmogaus pažanga tikrai daro žmogų geresnį, dvasiškai brandesnį? Ar tikrai jis geriau suvokia savo žmogiškąjį orumą? Ar jis yra atsakingesnis ir atidesnis artimui? Tai akivaizdžiai liudija, jog modernybei būdingas antropocentrizmas negali būti atskirtas nuo tiesos apie žmogų, visos tiesos, įskaitant ir transcendentinį žmogaus pašaukimą.

Kita problema, kurią reikia nuodugniai ištyrinėti, tai racionalumo samprata,- kalbėjo Popiežius Europos dėstytojams ir akademinės sielovados darbuotojams. Siekdami teisingai suvokti dabartinės kultūros metamus iššūkius ir surasti adekvačius atsakymus, turime kritiškai įvertinti šiandien dažnus bandymus riboti racionalumo apimtį. Priešingai, būtina praplėsti racionalumo akiračius. Racionalumo sąvoka privalo būti taikoma ir tose srityse, kurios per˛engia empiriškumo ribas. Tai padės suvokti, jog tikėjimas ir protas gali kur kas plačiau ir vaisingiau bendradarbiauti. Pagaliau, jei pažvelgsime į universitetų istoriją, pamatysime, jog universitetus pagimdė įsitikinimas, jog tikėjimas ir protas privalo bendradarbiauti siekdami tiesos.

Trečiasis dalykas, į kurį, pasak Popiežiaus, būtina atkreipti deramą dėmesį – tai krikščionybės įnašas į naujo humanizmo kūrimą. Tarnaudama žmogui, gyvenančiam dabartiniame pasaulyje, Bažnyčia privalo be paliovos ieškoti vis veiksmingesnių būdų, kuriais galėtų skelbti šiuolaikinei kultūrai tikėjimo ir Kristaus išganingo veikimo realizmą. Krikščionybė negali būti įkalinta mitų ar jausmų sferoje, bet privalo, būdama visiškai laisva, skelbti tiesą apie žmogų, ugdyti žmogaus dvasią, padėti vyrams ir moterims vykdyti jų pašaukimą istorijoje. (jm)