Pristatytas dokumentas: „Kelio sielovados gairės“

Antra dalis

Tęsiame Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos parengto dokumento „Kelio sielovados gairės“ pristatymą. Praėjusioje laidoje kalbėjome apie pirmąją dokumento dalį, skirtą daug ir nuolatos keliaujančių, taip pat kelių infrastruktūroje dirbančių žmonių sielovadai. Šioje laidoje kalbėsime apie likusias tris dokumento dalis, pateikiančias gaires gatvės moterų, gatvėse gyvenančių vaikų ir benamių sielovadai.

Spaudos konferencijoje Vatikane arkivyskupas Agostino Marchetto, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos sekretorius, kalbėdamas apie gatvės moterų sielovadą visų pirma pabrėžė, kad prostitucija yra vergovės forma. Seksualinis išnaudojimas, dažnai einantis kartu koja kojon su prekyba žmonėmis, yra labai didelis žmogaus orumo ir jo teisių pažeidimas.

Norint išplėtoti veiksmingą sielovadą yra svarbu žinoti tuos motyvus, dėl kurių moterys papuola į prostitucijos tinklą, kokias strategijas naudoja jų išnaudotojai, kokius pagalbos resursus suteikia valstybė ar kitos institucijos. Bažnyčiai privalu ginti į prostituciją įtrauktų asmenų orumą ir juos išlaisvinti, suteikiant tiek dvasinę, tiek ekonominę pagalbą, kuriant reabilitacijos ir integracijos programas.

Trečioji dokumento dalis kalba apie gatvėje gyvenančių vaikų sielovadą. Apie gatvėje gyvenančius vaikus kalbama nedažnai, tačiau fenomeno mastas yra didžiulis – įvairiais vertinimais pasaulyje jų yra nuo 100 iki 150 milijonų. Šio fenomeno priežastys labai įvairios: nuo prievartos šeimoje ir alkoholizmo iki vaikus nuo tėvų atskiriančios imigracijos.

Bažnyčia, pagal turimas jėgas, privalo atsiliepti į šių vaikų poreikius, gydyti jų traumas, grąžinti gebėjimą džiaugtis. Nepakanka laukti kol vaikai patys ateis, reikia eiti pas juos: į gatves, aikštes, diskotekas ir kitas jų susibūrimo vietas. Reikia sielovados, kuri būtų paremta susitikimu.

Paskutinioji, ketvirtoji, dokumento dalis kalba apie benamių sielovadą. Benamiai priklauso silpniausiųjų, vargingiausiųjų ir labiausiai stokojančių žmonių grupei, kuria Bažnyčia rūpinasi jau nuo seno: yra daug krikščioniškų institucijų ir organizacijų, kurios benamiams suteikia maisto, nakvynę ir dvasinę paramą. Tačiau, pabrėžiama dokumente, to nepakanka, solidarumo ir pagalbos tinklą reikia plėsti. (rk)