Popiežiaus bendroji audiencija. Sveikinimai lietuviams ir katechezės apie šv. Atanazą santrauka.

Trečiadienio rytą vykusioje Popiežiaus bendrojoje audiencijoje vėl dalyvavo būrys maldininkų iš Lietuvos. Juos Šv. Tėvas pasveikino lietuvių kalba:

Šio trečiadienio bendroji audiencija susidėjo iš dviejų dalių. Su maldininkais susitikęs pirma Šv. Petro bazilikoje, o po to didžiojoje Pauliaus VI audiencijų salėje, popiežius Benediktas XVI tęsė katechezę apie pirmųjų amžių krikščionių rašytojus ir šįkart kalbėjo apie ketvirtojo amžiaus Egipto Aleksandrijos vyskupą šv. Atanazą.

Atanazas, be jokios abejonės, yra vienas svarbiausių ir žinomiausių ankstyvosios Bažnyčios tėvų. Šis šventasis visų pirma buvo aistringas teologas, skelbęs Logoso įsikūnijimą, tai yra Dievo Žodžio, kuris, kaip sakoma ketvirtosios Evangelijos prologe, tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų. Šv. Atanazas buvo taip pat vienas pagrindinių ir ištvermingiausių kovotojų su Arijaus erezija, skelbusia, jog Kristus yra tik „tarpinis kūrinys“ tarp žmogaus ir Dievo. Ši tendencija ir vėliau kartojosi Bažnyčios istorijoje; su jos tam tikromis formomis susiduriame ir šiandien.

Atanazas gimė turbūt Aleksandrijoje, Egipte, apie 300 metus. Gavęs gerą išsilavinimą tapo diakonu ir tuometinio Aleksandrijos vyskupo Aleksandro sekretoriumi. Lydėdamas savo vyskupą, dalyvavo Nikėjos susirinkime, kuriame viena pagrindinių problemų buvo būtent Aleksandrijos kunigo Arijaus skelbimas. Jis savo mokymu kėlė rimtą grėsmę krikščionių tikėjimo vienybei. Pasak Arijaus, Kristus nėra tikras Dievas, bet sukurtas Dievas, tarpinė „būtybė“ tarp Dievo ir žmogaus. Nikėjoje susirinkę vyskupai pasmerkė šią doktriną ir paskelbė tikėjimo išpažinimo formulę, kuri vėliau papildyta Konstantinopolio susirinkime, tapo iki mūsų dienų daugelio krikščionių konfesijų naudojamu tikėjimu išpažinimu. Šiame fundamentaliame tekste, kurį ir šiandien kartojame Mišių liturgijoje, yra naudojamas terminas „homoousios“ (lotyniškai – „consubstantialis“), kuri reiškia, jog Sūnus, Logosas, yra vienos prigimties su Tėvu, yra tikras Dievas iš tikro Dievo, priešingai negu skelbė Arijus ir sekėjai.

Mirus vyskupui Aleksandrui, 328 metais Atanazas tapo Aleksandrijos vyskupu ir tuoj pat ėmėsi ryžtingai kovoti su tuo metu gana paplitusia erezija. Kova buvo sudėtinga, nes, nepaisant Nikėjos susirinkimo sprendimo, imperatorius Konstantinas ir vėliau jo sūnus, dėl politinių priežasčių palaikė arijonus. Arijaus erezijos sukelta krizė truko ištisus dešimtmečius. Vyskupas Atanazas tarp 336 ir 366 metų net penkis kartus buvo ištremtas iš Aleksandrijos. Tačiau tremtis tam tikra prasme išėjo į gera, nes išvarytas iš savo miesto jis daug keliavo ir lemtingai prisidėjo prie Nikėjos susirinkimo nutarimų skleidimo visoje Bažnyčioje. Galiausiai grįžęs į Aleksandriją ėmėsi taikyti arianizmo krizės paveiktus vietos tikinčiuosius, atnaujinti bendruomenes. Atanazas mirė 373 metų gegužės 2-ąją, tą dieną ir šiandien minime jo liturginę šventę.

Pagrindinis šv. Atanazo kūrinys yra Traktatas apie Žodžio įsikūnijimą, kuriame jis gina Kristaus tikrą dieviškumą. Atanazas taip pat paliko nemažai Psalmių komentarų. Tačiau pats populiariausias jo kūrinys yra Šventojo Antano gyvenimas, tai yra biografinis veiklas, skirtas šv. Antanui abatui, su kuriuo Atanazas susidūrė ir susibičiuliavo savo tremties metais. Atanazo parašyta atsiskyrėlio Antano biografija greit paplito visoje krikščionijoje ir Antanas tapo vienuolystės modeliu tiek Rytų, tiek ir Vakarų tikintiesiems.

Audiencijos pabaigoje popiežius Benediktas XVI taip pat priminė šį trečiadienį minėtą Pasaulinę pabėgėlių dieną. Priimti pabėgėlius ir suteikti jiems prieglobstį,- sakė Popiežius,- tai visiems privalomas žmogiškojo solidarumo gestas. Krikščionims tai kartu proga paliudyti evangelinę artimo meilę. Iš širdies linkiu, kad šitiems kenčiantiems mūsų broliams ir seserims visada būtų garantuota prieglobsčio teisė, kad būtų gerbiamas jų orumas. (jm)