Šventojo Tėvo kalba jaunimui

„Brangūs jaunuoliai, ačiū už jūsų tokį šiltą sutikimą. Jaučiu jūsų tikėjimą, jaučiu džiaugsmą būti krikščionimis katalikais“, - sakė Šventasis Tėvas maždaug dešimčiai tūkstančių jaunuolių, susirinkusių priešais Marijos angelų Karalienės baziliką esančioje aikštėje.

Brangūs jaunuoliai, jūs žinote, kad į Asyžių mane atvedęs motyvas buvo troškimas išgyventi vidinį Pranciškaus kelią, minint aštuntąjį jo atsivertimo šimtmetį. Dabartinis susitikimas yra mano piligriminės dienos Asyžiuje viršūnė. Šventasis Pranciškus kalba visiems, tačiau žinau, kad jaunuoliams turi ypatingą trauką. Tai patvirtina jūsų buvimas šioje aikštėje.

Pranciškus atsivertė taip pat jaunystėje, pilnoje jėgų, naujų patirčių ir svajonių. Jam reikėjo 25 metų, kol surado savo gyvenimo prasmę. Keletą mėnesių prieš mirtį, laiką iki atsivertimo jis prisiminė kaip „nuodėmingą“.

Apie ką Pranciškus galvojo, kai kalbėjo apie savo nuodėmes? Vienoje iš biografijų, pavadintoje „Legenda apie tris draugus“, skaitome: „Pranciškus buvo linksmas ir dosnus, mėgo žaidimus ir dainas, dieną ir naktį trankėsi Asyžiaus mieste su savo bičiuliais, išleisdamas puotoms ir kitiems dalykams viską, ką tik galėjo tūrėti ar uždirbti“.

Apie kiek nūdienos jaunuolių būtų galima pasakyti kažką panašaus? Be to, šiandien yra galimybė keliauti ir linksmintis gerokai toliau už savo miesto ribų. Galima netgi „trankytis“ naršant internete. Ir, deja, netrūksta jaunuolių, kurie ieško kelių destruktyviuose ir dirbtiniuose narkotikų rojuose.

Daugybė jaunuolių (ir ne tik jaunuolių) nori gyventi jaunojo Pranciškaus gyvenimą. Už tokio gyvenimo būdo slypi laimės troškimas, gyvenantis kiekvieno žmogaus širdyje. Tačiau ar toks gyvenimas galėjo tą laimę suteikti? Pranciškui nesuteikė. Ir jūs, jaunuoliai, galite patys, remdamiesi savo patirtimi, tai nesunkiai suprasti. Tiesa yra ta, baigtiniai dalykai gali suteikti tik džiaugsmo švystelėjimus, tačiau tik Begalybė gali užpildyti visą širdį. Tai pasakė kitas didelis atsivertėlis, šventasis Augustinas.

Jau minėta biografija taip pat pasakoja, kad Pranciškus buvo gana išpuikęs. Jam patikdavo dėvėti gražius ir kažkuo išsiskiriančius, originalius rūbus. Originalumo ieškojimas yra visuotinis mūsų laikų požymis, kai beveik kiekvienas susirūpinęs savo įvaizdžiu. Jei norime būti gerai vertinami, tai kitų akyse turime atrodyti originalūs. Kartais už viso to yra nekaltas troškimas būti priimtiems kito asmens, tačiau dažnai įsimaišo puikybė, egoizmas ir noras užgožti kitus. Išimtinis ieškojimas tik savęs paties yra mirtini spąstai: save atrasime tik tada, jei atsiversime meilei, mylėdami Dievą ir artimą.

Pranciškaus amžininkams darė įspūdį Pranciškaus ambicingumas, šlovės ir nuotykių troškimas. Būtent jis nuvedė Pranciškų į mūšio lauką. Viskas pasibaigė nelaisve ir Perudžios miesto kalėjime praleistais metais. Net ir pradėjus žengti atsivertimo keliu, šlovės troškimas vertė Pranciškų atitinkamai elgtis. Tačiau Dievas šlovės ambiciją pakeitė į šventumo ambiciją: „Kas tau labiau naudingas: tarnas ar šeimininkas“? Tokį Dievo klausimą kartą savyje išgirdo Pranciškus.

Būdami jauni sutinkame visą eilę problemų: sunku daryti pasirinkimus ir kurti ateitį, bet yrač sunku suvokti tiesą. Pasakojime apie Kristaus kančią randame Piloto klausimą: „Kas yra tiesa“? Tai skeptiko klausimas, į kurį neieškant atsakymo yra nusprendžiama elgtis pragmatiškai. Pilotas nuteisia Jėzų mirti, nes taip pragmatiška, naudinga jo asmeninei sėkmei.

Taip pat ir šiandien daug kas klausia: „kas yra tiesa“? Ar iš tikro yra taip sunku patikėti, kad Jėzus Kristus yra tiesa ir mūsų gyvenimo kompasas? Jei pradedame gyventi tik pagal šios akimirkos galimybes, be tiesos, prarandame bendros taikos pamatą, kuris gali būti tik tiesa. Kristus yra tiesa ir ją matome šventųjų gyvenimuose. Jie iš tikro parodo, kad Kristus yra kelias, gyvenimas ir tiesa.

Kas atsitinka, kai Pranciškus išgirsta Kristų? Jis pradeda tarnauti artimui, ypač labiausiai kenčiantiems. Tai yra pirmojo susitikimo su Kristumi pasekmė Pranciškaus gyvenime. Kaip kalbėjo Pranciškaus, taip Dievas kalba ir mūsų širdims. Tačiau leidžiamės būti apkurtinti kitų balsų, negirdėdami svarbiausio – nes išgelbėjančio – balso. Susigundome tiesos fragmentais arba tuo, kas tik atrodo kaip tiesa. Ar reikia po to stebėtis, kad pasaulis kupinas tokių prieštaravimų, kad be gražių dalykų egzistuoja tiek banalumo, neteisingumo, privartos?

Pranciškus mokėjo nutilti savo viduje ir klausytis Dievo žodžio. Nebijokite ir jūs klausytis. Žingsnis po žingsnio Pranciškus žengė į pilną susitikimą su Kristumi, vis labiau galėdamas girdėti jo balsą, kol kartą švento Damijono kryžiaus Nukryžiuotasis jam tarė: „Eik, Pranciškau, sutaisyk mano namus, matai – jie apgriuvę“. Šiandien meldžiausi prie to paties Nukryžiuotojo. Tai nukryžiuotojo ir prisikėlusio Kristaus atvaizdas, teikiančio gyvenimą Bažnyčiai. Kristus mums tebekalba – jei esame dėmesingi - šiandien taip, kaip kalbėjo prieš 2000 metų apaštalams ir prieš aštuonis amžius Pranciškui. Bažnyčia gyva tik šiuo nepaliaujamu susitikimu.

Brangūs jaunuoliai, leiskimės būti sutikti Kristaus! Pasitikėkime Juo, klausykimės Jo žodžių. Kristus nėra tik kerintis žmogus, bet daug daugiau – Dievas tapęs žmogumi. Ir todėl yra vienintelis Išgelbėtojas. Į Asyžių atvykstame, kad iš Pranciškaus išmoktumėme Kristaus atpažinimo paslapties. Kaip rašė pirmasis Pranciškaus biografas: „Pranciškus Jėzų nešiojosi širdyje, lūpose, ausyse, akyse ...“. Pranciškus tikrai buvo įsimylėjęs Kristų ir su apaštalu Pauliumi galėjo pasakyt: „man gyvenimas yra Kristus“.

Būdamas Kristaus, Pranciškus taip pat yra Bažnyčios žmogus. Yra nenutraukiamas ryšys tarp Kristaus ir Bažnyčios. Todėl Kristus Pranciškui liepė taisyti jo namus, tai yra, Bažnyčią. Tačiau tai ne tik Pranciškaus misija, tai kiekvieno pakrikštytojo misija – kiekviena karta yra kviečiama taisyti Kristaus namų ir todėl šie tampa gražūs.

Brangūs jaunuoliai, patikiu jums Pranciškaus nešamą žinią, jo gyvenimą ir jo liudijimą. Dabar yra laikas, kad jaunuoliai, sekdami Pranciškų, rimtai stengtųsi ir užmegztų asmeninį ryšį su Jėzumi. Dabar yra laikas, kai, prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, istorijai ypač reikia Evangelijos fermento, - baigdamas savo kalbą sakė popiežius Benediktas XVI. (rk)