2007-06-16 13:20:59

Vienuoliktasis eilinis sekmadienis


Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

 
„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.
 
Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“
 
O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 36-8, 3)

ATLEIDIMAS MYLINTIEMS, Mons. Adolfas Grušas: RealAudioMP3

Į turtingo fariziejaus Simono namus, kur pietums buvo pakviestas Jėzus, netikėtai įeina moteris.

Tai įsibrovėlė. Jos vardas neįrašytas pakviestųjų sąraše, o pasirodymas gerbiamo ir religingo žmogaus namuose kvepia provokacija. Toks nemalonumas, ir kaip tik tada, kai svečiuose yra garsusis Mokytojas iš Nazareto…

Evangelija mums nepasako jos vardo. Žinome tiktai jos užsiėmimą, kuris tikrai negali būti pavyzdžiu: Žinoma mieste nusidėjėlė…

Ją pažįsta visi. Tai nusidėjėlė, kitaip sakant, „viena iš tų“… Ją niekina, tačiau ją išnaudoja. Ji reikalinga ir „doriesiems“, gal ir tam, kad paskui galėtų girtis į save panašių žmonių susibūrimuose: „Aš nenupuoliau taip žemai, kaip ji“.

Tačiau ji gerai pažįsta žmones, gal net geriau, nei jie įsivaizduoja. Ji žino, kokia gali būti sugedusi iš pažiūros nepriekaištinga visuomenė.

Ji pažįsta visus, kurie demonstruoja savo garbingumą, ir žino, kad už to garbingumo, demonstruojamos moralės, tikėjimo šydo slepiasi visa kita.

Kitiems tenka apsimesti, slėpti savo veidus po kaukėmis. Ji bent jau neprivalo dangstytis savo veido. Gal tas veidas ir nėra labai švarus, tačiau tai yra jos veidas, o sielos gelmėse ji slepia savo didžiausią paslaptį.

Ji žino, kad jos gyvenimas sugadintas, tačiau kažkur, labai giliai, širdies kampelyje, apsaugotame nuo vis labiau nuviliančių patirčių, slypi trupinėlis vilties. Vilties, kad pagaliau pavyks surasti ką nors, kas jos nelaikys vien tik malonumų objektu, kuriam bus galima atiduoti širdį, vilties, jog bus galima pradėti viską iš naujo.

Tai viltis, jog ir ją kas nors galiausiai supras…

Kiekvienas meldžiasi sau priimtinu būdu. Nusidėjėlė meldžiasi tyliai, apsipylusi ašaromis. Jos švelnaus pasitikėjimo liturgijoje naudojami tik du reikmenys: kvepalų pilnas indas ir jos pačios plaukai. Tai jos sugalvotos apeigos.

Veikiausiai ši moteris jau buvo mačiusi Jėzų, klausėsi jo pamokymų, tikriausiai buvo sujaudinta. Labai tikėtina, jog ji pamatė Jo priekaištingą ir drauge pasitikėjimą keliantį žvilgsnį, ir išsaugojo jį tame nepaliestame ir švariame savo širdies kampelyje.

Kaip tik tada ir įvyko perversmas jos sieloje. Žmonių akims ji ir toliau liko nusidėjėle, tačiau viduje jau buvo pasikeitusi. Jai atrodė, kad joje jau gyvena Tas Žmogus.

Todėl ji ir atėjo padėkoti. Tai, ką daro ji fariziejaus namuose, nėra vien tik atgailos ženklas, ir, ko gero, net ne atgailos išraiška. Taip spontaniškai ir pasitikinčiai elgiasi moteris, kuri jaučiasi mylima.

Tai matydamas, fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia…

Kažkodėl jis neturi drąsos garsiai išsakyti savo nuomonės. Jis tik murma sau panosėje…

Kai kurie žmonės turi neįtikėtiną sugebėjimą suderinti savo nuomonę apie kitus su savo pačių darbais.

Mąstome blogai, nes elgiamės blogai.

Jei, matydami kitą žmogų, galvojame apie jį blogai, tai reiškia, jog ir patys sugebėtume pasielgti taip, kaip galvojame. Žmogus, nenorintis daryti blogo, blogai negalvoja ir apie kitus…

Jėzus tai gerai suprato ir todėl kreipėsi į Jį pakvietusį fariziejų, paaiškindamas, jog kaip tik pastarasis, tikintis ir praktikuojantis izraelitas, privalo mokytis iš nusidėjėlės mylėti ir tada pats galės patirti atleidimo džiaugsmą.
|
Jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo,- sako fariziejui Kristus.

Fariziejui „atleidžiama mažai“, nes jis nelaiko savęs nusidėjėliu, manydamas esąs teisus ir todėl nesugeba mylėti.

Moteris išėjo iš tų namų palengvėjusia širdimi, nes ji atgavo širdies ramybę. Ji gali mylėti, nes iš tiesų jaučiasi mylima.

Tuo tarpu fariziejus, tikriausiai pasikvietęs Jėzų tam, kad pamatytų Jį iš arčiau, dabar turės prašyti tos moters paaiškinti, kaip iš tiesų reikia priartėti prie Dievo.

O drauge su juo ir visi pasaulio „dorybingieji“…

Tokie, kaip mes…








All the contents on this site are copyrighted ©.