Popiežius pasakė kalbą Romos vyskupijos suvažiavime, skirtame jaunosios kartos ugdymui

Popiežius Benediktas XVI pirmadienio vakarą atidarė Romos vyskupijos suvažiavimą, tema: „Jėzus yra Viešpats. Tikėjimo, sekimo, liudijimo ugdymas“. Tai jau trečią kartą rengiamas sielovadininkų ir Romos vyskupijos parapijų bei bendruomenių atstovų susitikimas, skirtas specifinių, šiandien svarbiausių vyskupijos gyvenimo ir sielovados temų pagilinimui. Šįkart jis skirtas ugdymo ir visų pirma jaunosios kartos krikščioniško auklėjimo problematikai. Suvažiavimo darbai vysta vakarais – keturis vakarus nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – Romos katedroje Laterano Šv. Jono bazilikoje arba gretimai esančiose Romos vyskupijų kunigų seminarijos patalpose. Pirmajame suvažiavimo vakare dalyvavo ir Popiežius, kuris pateikė gana ilgą svarstymą apie šiuolaikines krikščioniško ugdymo problemas.

„Jėzus yra Viešpats. Tikėjimo, sekimo, liudijimo ugdymas“. Tai visus įpareigojanti tema,- sakė Popiežius,- nes kiekvienas mokinys, išpažįstantis Jėzų savo Viešpačiu, yra pašauktas brandinti vis gaudesnį ryšį su Juo, yra pašauktas padėti kitiems tikėjimo broliams, o taip pat ir pats priimti jų pagalbą. Jau pats žodis „ugdymas“, esantis ir šio suvažiavimo temoje, byloja, jog daugiausia dėmesio privalome skirti vaikų ir jaunimo ugdymui, o taip pat šeimai, nes pirmiausia jai skirta šita pareiga.

Vis dėlto, iš kasdienės patirties žinome,- tęsė Benediktas XVI,- jog ugdyti tikėjimą nėra paprasta. Pagaliau, šiandien ir bet koks kitas ugdymo darbas yra kaskart sudėtingesnis. Vis sunkiau perduoti jaunajai kartai pagrindines gyvenimo vertybes ir teisingo bei doro gyvenimo normas. Šitą sunkumą jaučia ir šeimos, ir visos kitos edukacinės institucijos. Tačiau kartu negalime nekonstatuoti, jog šitie sunkumai yra neišvengiami. Juk gyvename visuomenėje ir kultūroje, kurią vis labiau veikia reliatyvus požiūris į tikėjimą, blėsta tiesos šviesa, abejojama gyvenimo vertingumu, ir jį sudarančių santykių su kitais žmonėmis ir pareigų vieni kitiems saistomąja galia. Kaipgi tokiomis sąlygomis pasiūlyti jaunimui ir perduoti iš kartos į kartą ką nors tikro ir pastovaus, gyvenimo taisykles, žmogaus, tiek asmens, tiek ir visuomenės, egzistencijos prasmę ir tikslą? Ugdymo procesas vis labiau ribojamas tik tam tikrų įgūdžių perdavimu, o laimės troškimą bandoma numalšinti tik materialiais dalykais ir laikinais malonumais.

Toks ugdymas,- sakė Šv. Tėvas,- mūsų netenkina ir negali tenkinti, nes jis praleidžia svarbiausią ugdymo proceso tikslą – formavimą tokio žmogaus, kuris trokštų gyvenimo pilnatvės ir sugebėtų tarnauti visuomenės labui. Naujo kokybiškesnio ugdymo reikalauja visų pirma tėvai, susirūpinę savo vaikų ateitimi; jo reikalauja mokytojai ir ugdytojai, matantys vis didėjantį švietimo sistemos degradavimą; reikalauja visa visuomenė, ir Italijoje, ir kitose šalyse, nes ugdymo krizė griauna žmonių darnaus sambūvio pamatus.

Krikščioniškas ugdymas, pasak Benedikto XVI, tai gyvenimo formavimas pagal Dievo, kuris yra meilė, modelį. Šitoks poreikis akivaizdus ypač šiandien, kai vienatvė ir izoliavimasis nuo kitų žmonių yra daugeliui būdinga būsena. Iš jos nesugeba išvaduoti nei triukšmas, nei grupinis konformizmas. Žmogui reikia meilės. Žmogus trokšta būti mylimas. Reikia padėti vaikams ir jaunimui išsivaduoti iš šiandien paplitusių prietarų ir padėti jiems suprasti, kad gyvenimas pagal krikščionišką modelį yra įmanomas, kad taip gyventi yra racionalu. Ir čia didžiausia atsakomybė skirta tėvams ir šeimoms. Dėl to labai svarbus meilės ir darnaus šeimyninio gyvenimo pavyzdys. Pirmiausia šeimoje jaunas žmogus mokosi laisvės, ypač tuo paauglystės metu kai ima formuotis kritiškas požiūris į tėvų autoritetą. Šiuo laikotarpiu bręstančiai asmenybei reikia ypatingo dėmesio. Tikras ugdymas privalo stimuliuoti nepriklausomų, bet drauge ir argumentuotų sprendimų priėmimą. Mokytojai ir ugdytojai privalo taip pat deramai įvertinti ir rimtai atsiliepti į vaikų intelektinį smalsumą, kuris laikui bėgant įgauna vis sudėtingesnes ir sąmoningesnes formas.

Ugdymo procese labai svarbi laisvė, bet jame būtini ir autoritetai. Dėl to, ypač religiniame ugdyme, pats svarbiausias yra jaunam žmogui duodamas asmeninio gyvenimo ir liudijimo pavyzdys. Kristaus liudytojas asmeniškai gyvena ta tiesa, kurią skelbia. Tik savo gyvenimo koherentiškumu jis gali tapti autoritetu jaunam žmogui. Tačiau kartu turi būti aišku, kad krikščioniško gyvenimo pavyzdys nesiriboja vien jį duodančiu žmogumi, bet visuomet privalo kreipti jauno žmogaus dėmesį į Kristų. Tikras krikščionis ugdytojas, visų pirma yra tikras Kristaus liudytojas.

Galiausiai Popiežiaus kalboje paliesta specifinė krikščioniško ugdymo sritis – pašaukimų ugdymas. Romos vyskupija,- sakė Popiežius,- pastaraisiais dešimtmečiais buvo Viešpaties apdovanota palyginti gausiais pašaukimais. Tačiau paskutiniųjų kelerių metų padėtis jau ne tokia, kaip anksčiau, sėkminga. Turime suprasti, kad ir čia lemtingas yra kunigų ir vienuolių pavyzdys, kurį jauni žmonės mato. Lemtinga ir malda – nuolanki ir pasitikėjimo kupina malda, kad Viešpats siųstų darbininkų į savo pjūtį. (jm)