Karas Irake išdraskė krikščionių gyvenimus

Pagyvenusi irakiečių krikščionių sutuoktinių pora, pasivadinusi Abelio ir Lėjos pseudonimais, jau dveji metai keliauja iš vieno pabėgėlių centro į kitą, iš Graikijos į Belgiją ir vėl atgal. Jie paliko savo namus Irake po to, kai į juos įsilaužę ginkluoti vyrai pažadėjo juos nužudyti, jei nesumokės 50 000 dolerių. Porai pasisekė pasiekti Graikijos sostinę Atėnus, čia jie pasiprašė politinio prieglobsčio. Šis prašymas buvo atmestas, o sutuoktiniams nurodyta, kad jie turi palikti Graikija per tris mėnesius. Pora kreipėsi į Belgijos valdžią, prašydama politinio prieglobsčio šioje šalyje, ir taip pateko į Belgijoje esantį pabėgėlių centrą. Belgijos valdžia atmetė jų prašymą, argumentuodama, kad prieglobstį pagal Europos Sąjungos įstatymus turi suteikti ta šalis, kurios pirmiausia paprašoma. Todėl pora buvo nusiųsta iš kur atvyko – į Graikiją, o čia istorija prasidėjo iš naujo: graikų valdininkai jiems antrą kartą trijų mėnesių laikotarpyje liepė palikti šalį. Neturėdama kur dingti, pora vėl išvyko į Belgiją ir vėl pateko į pabėgėlių centrą, iš kur juos vėl ketinama deportuoti į Graikiją. Kol kas delsiama, mat pora kreipėsi į Belgijos teismą. Jie turi giminaičių Belgijoje ir prašo leisti su jais susijungti.

Ši istorija yra viena iš šimtų ar tūkstančių Irako krikščionių, palikusių konfliktų siaubiamą šalį, istorijų. Ją papasakojusi pora prašė neatskleisti jų tikrųjų vardų, mat bijo, kad kuri nors ekstremistinė organizacija gali jų vardus įsiminti ir su jais susidoroti, jei bus priverstinai grąžinti į Iraką.

Jungtinių Tautų pabėgėlių komiteto atstovas šios poros istoriją pavadino „tragiška“ ir patvirtino, kad daugybė žmonių, it stalo teniso kamuoliukai, yra siunčiami iš vienos šalies į kitą, iš vieno pabėgėlių centro į kitą. Anot kito Europos Tarybos pareigūno, valstybės vengia atsakomybės priimti pabėgėlius, nors įsipareigojo tai daryti pasirašydamos įvairias Jungtinių Tautų konvencijas arba Europos Sąjungoje galiojančias sutartis. Jos randa visokių formalių motyvų kaip atsikratyti pabėgėliais. Neretai išeitis būna būtent tokia – įkalinti pabėgėlius nesibaigiančiose juridinėse prieglobsčio prašymo ir atmetimo procedūrose, nesiimant jokio problemos sprendimo iš esmės.

Manoma, kad nuo 2003 metų Iraką paliko virš 2 milijonų žmonių. Dauguma jų apsistojo kaimyninėse valstybėse: Sirijoje, Jordanijoje. Tačiau dalis jų, ypač krikščionys, nori patekti į Vakarų Europą arba Jungtines Amerikos Valstijas. Krikščionys Irake susilaukia dvigubo persekiojimo: todėl, kad priklauso kitai etninei grupei ir todėl, kad nėra musulmonai. Įtariama, kad kai kurios Irako musulmonų ekstremistų grupuotės sąmoningai ir planuotai, naudodamos grasinimus, užpuolimus, turto niokojimą ar pasisavinimą, žmogžudystes, stumia krikščionis iš Irako, nepaisant to, kad krikščionybė šioje teritorijoje gyvuoja nuo pat pirmųjų jos atsiradimo amžių. Jos nori Irako be krikščionių. Ir tik dabar, po kelerių metų karo, nepaisant daugybės pagalbos prašymų, ši problema pasiekia aukščiausią lygį: prieš kelias dienas savo susitikime su JAV prezidentu Džordžu Bušu apie krikščionių padėtį Irake kalbėjo popiežius Benediktas XVI. (rk)