Ar reikia Irake autonomiško krikščioniško regiono?
Šis klausimas skaldo pačius krikščionis tiek pačiame Irake, tiek diasporoje. Kalbama
apie etninės – religinės teritorijos sukūrimą šiaurės Irake, netoli Mosulo miesto
ir buvusios senosios Asirų karalystės sostinės Ninevės. Ši teritorija turėtų tam tikrą
administracinę autonomiją.
Šios idėjos šalininkai, kurių ypač daug irakiečių
krikščionių diasporoje, tikina, kad taip Irako krikščionys būtų labiau apsaugoti.
Anot jų, Irake prieš karą gyveno apie milijoną ir du šimtus tūkstančių krikščionių.
Dabar likę gal tik apie pusę ar net mažiau, mat kiti paliko šalį. Iš nepalikusių daugelis
persikėlė būtent į šiaurės Iraką, į kurdų valdomą regioną arba netoli jo, mat čia
jiems gresia mažesni pavojai. Esą, jei jie susiburtų vienoje administracinėje teritorijoje,
galėtų joje būti saugūs ir turėti sau parankią savivaldą.
Šiai įdėjai nepritaria
daug Irake likusių krikščionių, ypač chaldėjų. Chaldėjų katalikų kunigas Saad Hanna
Sirop kritikuoja autonomiškos krikščionių teritorijos Irake projektą kaip labiau siekiantį
ne krikščionių saugumo, o politinių ir ekonominių ambicijų patenkinimo.
Atskiro
krikščionio regiono projektas, anot jo, prieštarautų krikščionybės Irake istorijai,
kuri liudija, kad nuo pat seniausių laikų krikščionys gyveno visuose Irako regionuose.
Prieštarautų taip pat ir pilietiškumo principui, pasak kurio Irako krikščionys, būdami
pilnaverčiai piliečiai, turi teisę gyventi visoje ir kokioje tik nori Irako teritorijoje.
Toks projektas, galų gale, prieštarautų krikščionybės misijai – būti tarp kitų ir
liudyti savo tikėjimą. Krikščionybė nėra etninė.
Pasak kunigo Saad Hanna Sirop,
jau visiems aišku, kad pagrindinė dabartinės prievartos Irake priežastis yra etninis
pasidalijimas. Krikščionių teritorinis administracinis vienetas tik dar labiau padidintų
šį pasidalijimą, skatintų etninę neapykantą. Pasak kunigo, saugumo argumentas yra
iliuzija. Jei teritorija būtų įkurta ten, kur siūloma, tai krikščionys atsidurtų tarp
kurdų ir arabų musulmonų-sunitų. Labai abejotina, kad tokia „pagalvės“ pozicija tarp
dviejų konkuruojančių etninių grupių suteiktų norimo saugumo. (rk)