Popiežiaus katechezė apie vysk. Kiprijoną

Trečiadienį beveik trisdešimčiai tūkstančių maldininkų, susirinkusių į šių metų jau 20-ąją bendrąją audienciją, klausėsi popiežiaus Benedikto XVI katechezės apie III amžiuje gyvenusį vyskupą Kiprijoną, kuris tapo pirmuoju Afrikos vyskupu kankiniu.

Šventasis Kiprijonas gimė turtingoje pagonių šeimoje Kartaginoje, šiaurės Afrikoje. Tačiau sulaukęs 35 metų amžiaus atsivertė į krikščionybę. Po krikšto Kiprijonas rašė, jog jam buvo sunku priimti tai, ką Dievo gailestingumas siūlė, nes buvo prisirišęs prie praeities gyvenimo klaidų, silpnybių ir blogų troškimų. Pasak Kiprijono, atnaujinančio krikšto vandens pagalba jis buvo nuplautas, jo širdis buvo pripildyta šviesos, atgimė nauju žmogumi. Netrukus po atsivertimo Kiprijonas buvo išrinktas kunigiškai tarnystei bei paskirtas vyskupu.

Po ypatingai žiaurių krikščionių persekiojimų 250 metais, Kiprijonas, jau kaip vyskupas, visas jėgas privalėjo skirti sutvarkant krikščionių bendruomenes, mat daugelis tikinčiųjų palūžo ir grįžo į pagonybę. Pasibaigus persekiojimams prasidėjo ginčai bendruomenės viduje ar galima vėl priimti atpuolusiuosius. Be kita ko, prasidėjo diskusija tarp Kiprijono ir Stepono, Romos vyskupo, dėl pagonių krikšto, suteikto krikščionių eretikų, galiojimo. Būtent šiomis sunkiomis aplinkybėmis vysk. Kiprijonas pasižymėjo kaip griežtas, bet lankstus, su nupuolusiais krikščionimis, skatino krikščionis padėti maru sergantiems pagonims, gynė Afrikos krikščionių Bažnyčios tradicijas, tačiau kovojo su netinkamais papročiais bei nuodėmėmis, o ypatingai su godumu.

Vysk. Kiprijonas mums taip pat paliko ne viena traktatą ir laišką. Dažniausiai savo raštais siekė pastoracinių tikslų, stiprino bendruomenes bei ragino tikinčiuosius tinkamai elgtis. Nors ir pabrėžė, kad Bažnyčia yra viena, tačiau išskyrė matomą Bažnyčią – hierarchinę ir nematomą Bažnyčią – mistinę. Jis labai griežtai pasisakė, kad už Bažnyčios nėra išgelbėjimo ir kad negalima turėti Dievo kaip tėvo, jei Bažnyčia nėra kaip motina. Pasak vysk. Kiprijono, Bažnyčios viena iš pagrindinių savybių yra vienybė, kurią simbolizuoja Kristaus tunika, o ši vienybė pilnai realizuojasi Eucharistijoje.

Katechezės metu popiežius Benediktas XVI prisipažino, kad jam labiausiai patinka Kiprijono mokymas apie maldą ir jo knyga „Tėve mūsų“. Šv. Kiprijonas, teigė Popiežius, mus moko, kad „Tėve mūsų“ maldoje parodoma kaip reikia taisyklingai melstis. Šventasis kankinys mus moko, jog malda yra vieša ir bendruomeniška, o tas, kuris meldžiasi, nesimeldžia tik už save, bet už visą žmoniją. Asmeninė ir liturginė malda yra tampriai susijusios. Net ir paslapčiomis uždarytame kambaryje krikščionis nesako „Tėve mano“, bet – „Tėve mūsų“, nes žino, kad visur ir bet kokiomis aplinkybėmis, jis yra to paties Kūno narys. Kai kalbame „Tėve mūsų“ maldą, Dievas atpažįsta savo Sūnaus mums paliktus žodžius.

Šventasis Tėvas taip pat priminė vysk. Kiprijono mokymą, padedantį ir šiais laikais tinkamai švęsti Liturgiją. Taigi, melstis reikia ramiai ir kukliai, laikantis disciplinos. Meldžiantis esame Dievo akivaizdoje, todėl tiek kūno laikysena, tiek balso tonas turi būti malonūs Dievui. O tuo metu, kai susirenka visi tikintieji ir švenčia dieviškas aukas kartu su kunigu, yra privalu nepamiršti kuklaus nuolankumo ir balsų darnos. Prašyti Dievo nereikia beribe žodžių gausa, nes Dievas klausosi ne balso, bet širdies.

Taigi, kaip moko Kiprijonas, širdis yra maldos intymi vieta, kur gyvena Dievas. Būtent čia įvyksta susitikimas, kai Dievas kalba žmogui ir žmogus klausosi Dievo, kai žmogus kalba Dievui ir Dievas klausosi žmogaus – ir visa tai per vienintelį dievišką Žodį.

Galiausiai, katekezės pabaigoje Popiežius pakvietė visus tikinčiuosius turėti atvirą širdį, apie kurią kalba Šventasis Raštas (plg. 1 Kar 3,9) bei Bažnyčios Tėvai, kad galėtume pilnai pajausti, jog Dievas yra mūsų Tėvas ir kad Bažnyčia, šventa Kristaus Sužadėtinė, yra mūsų Motina. (kl)