Švenčiausioji Trejybė

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. (Jn 16, 12-15)

ŠVENTOJI TYLA, Mons. Adolfas Grušas

Šį sekmadienį, kai kalbame apie Švenčiausiosios Trejybės paslaptį, niekaip neapsieisime neprisiminę Šventosios Dvasios vaidmens tikinčiojo gyvenime. Tik Šventosios Dvasios dėka mūsų buvimas įgyja dinamiškumą, ir mes judame pirmyn, nežiūrint pasitaikančių gundymų pasiduoti inercijai ir sustingti vietoje.

Lygiai taip pat Šventoji Dvasia mums padeda geriau suvokti tikėjimo paslaptis: tai, ką jau, atrodo, žinome ir, drauge, be ko niekaip negalime gyventi. Evangelijos ištraukoje, skaitomoje šio sekmadienio Mišių metu, girdime Jėzaus žodžius apie Šventosios Dvasios veikimą: Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę.

Šventoji Dvasia veikia, skatindama mus įsigilinti į mūsų būties gelmes, atsisakant paviršutiniškumo ir besąlygiško pritarimo. Šventosios Dvasios mes esame skatinami tapti „mąstančiais“ žmonėmis. Tik apmąstant save, įmanoma pakilti ir į aukštesnių paslapčių suvokimą. Galima pasakyti, jog paties Dievo paslaptis, mums apreikšta Švenčiausiosios Trejybės dogma, irgi savo esmę mūsų protui atskleidžia ne tada, kai mes spekuliuojame išmintingų teologų teiginiais, bet tada, kai, vedami Šventosios Dvasios, įsigiliname į savo jausmus ir savo sieloje pajuntame Dievo buvimą.

Drauge tenka konstatuoti, kad tikrai ne visi tikintieji pasinaudoja ta galimybe. Pasišventusieji maldos gyvenimui labai vertina mąstymą ir kontempliaciją. Jų pagalba įmanoma priartėti prie Dievo paslapties, atverti savo širdį Jo malonei, tačiau nemažai daliai tikinčiųjų šios dvasinio gyvenimo priemonės yra tarsi kažkokia „nežinoma žemė“, kurioje jie jaučiasi nejaukiai, nežino, ką daryti. Sakyčiau, tai sąlygoja ir noras turėti tokį tikėjimą, kuriame viskas nustatyta „nuo – iki“. Žmonės žino, kad reikia dalyvauti Mišiose, kad reikia melstis ir guodžia save mintimi, jog atlieka pareigą, automatiškai kartodami jiems ne visiškai suprantamus ir nepaliečiančius širdies žodžius, uoliai vykdydami apeigoms vadovaujančio kunigo nurodymus, bet drauge nė per žingsnį nepriartėdami prie Dievo meilės, esančios Švenčiausioje Trejybėje, suvokimo.

Vyskupai ir kunigai, komentuodami šią situaciją, paprastai kalba apie tikinčiųjų „tradiciškumą blogąja prasme“, apie „sąmoningumo trūkumą“, bet labai retai kas pastebi, jog, norint gilesnio tikėjimo, žmogui reikia suteikti galimybę pasinerti į tylą.

Sakyčiau, kad mums visiems trūksta tylos…

Šiuo atveju nekalbu apie pasaulio triukšmą, ant kurio taip mėgstame sukrauti visas savo tikras ir tariamas problemas. Noriu priminti situaciją, kuri kartais netgi ir pačių švenčiausių apeigų metu neleidžia susitelkti ir padaryti tai, apie ką kalba Jėzus: leisti Šventajai Dvasiai vesti mus pačius į mūsų sielos gelmes.

Labai dažnai mūsų apeigos yra tiesiog perkrautos audringos veiklos, atrodytų, net atsikvėpti nėra kada: giesmės, maldos, paaiškinimai, patarimai, bendri atsakymai, ir vėl giedojimai, maldos, skaitiniai, komentarai… Ko gero, tikintysis gali pasijusti tarsi įsuktas į nepaliaujamą galingą verpetą, kuris neša jį tolyn, neleisdamas nė akimirkai sustoti.

Be abejo, gerai žinau, kad Mišios – tai tikinčiųjų bendruomeninė auka ir malda, tačiau drauge labai reikalinga ir galimybė kiekvienam joje dalyvaujančiam žmogui pasinerti į tylą.

Dažniausiai matome visiškai priešingą vaizdą. Perskaičius Šventojo Rašto skaitinį nuaidi „Dėkojame Dievui“ ir tuojau pat, be jokios pertraukos, pasigirsta atsakomoji psalmė, kunigas baigia homiliją ir tuojau pat visi pašoka ant kojų, kad pradėtų kalbėti apie savo tikėjimą, apie kurį net neturėjo progos susimąstyti.

Įsipareigojama tik žodžiais, atsakoma skubotai, net nesusimąsčius, ko prašome. Nėra laiko mąstyti, prisiminti, prisitaikyti sau girdimų žodžių…

Priimant Komuniją, giedama ir net po jos, darant pauzę, tarsi išsigandus tylos, skubiai pradedama dar viena giesmė…

Trūksta tylos… Tylos, kurioje vyko visi svarbiausi pasaulio išganymo įvykiai. Netgi sakyčiau, kad tie įvykiai tebesitęsia, kai mes sugebame savo širdis atverti tylai ir leidžiame Šventajai Dvasiai kalbėti mums.

Tik tyloje mes galime priartėti prie Dievo, nes Jis pats yra Didžioji Tyla ir Paslaptis, kuri myli tylėdama.