Sekmadienį Bažnyčia švenčia Sekminių – Šventosios Dvasios nužengimo šventę
Ištraukos iš popiežiaus Benedikto XVI pamokslų:
Jėzuje Kristuje Dievas
tampa žmogumi ir mums parodo labai netikėtą dalyką: Dievuje yra „Aš“ ir „Tu“, yra
Tėvas ir Sūnus. Paslaptingasis ir tolimas Dievas nėra begalinė vienatvė, bet meilės
įvykis. Ir jei kūrinijoje kontempliavome Dievą kaip begalinę galią ar jėgą, kuriančią
pasaulį ir jo dėsnius, tai čia atskleidžiame kitą dalyką – Kūrėjas turi „širdį“, jame
yra meilė. Tėvo ir Sūnaus meilės vienybė Dvasios dėka yra tokia stipri, stipresnė
nei kad mažiausia ir nedaloma atomo dalelė, kad galima sakyti, jog Dievas yra vienas
ir yra Meilė. Pažindami Jėzų, mes pažįstame tą meilę, taip sakant, pažvelgiame į Dievo
„vidų“. Bet Jėzus norėjo, kad mes jį ne tik pažintume, bet būtume jo patraukti ir
su juo suvienyti. Todėl jis į mūsų širdis pasiuntė Dvasią, vienijančia mus su juo
ir su Tėvu. Štai tai yra Sekminės.
Per Sekmines Bažnyčia apsireiškė viena,
šventa, katalikiška ir apaštališka. Ji apsireiškė misijonieriška, apdovanota visomis
pasaulio kalbomis, nes Geroji Dievo Meilės Naujiena yra skirta visoms tautoms.
Dievo
tauta, kuri ant Sinajaus kalno įgijo savo pirmykštį pavidalą, nuo šiol, nuo Sekminių,
buvo išplėsta taip, kad pranyko visos rasinės ir kultūrinės, laiko ir erdvės ribos.
Skirtingai negu tai kas įvyko statant Babelio bokštą, kai sumanymu savo rankomis pastatyti
kelią iki pat dangaus žmonės ištikrųjų sužlugdė savo gebėjimą vieni kitus suprasti,
per Sekmines, Šventoji Dvasia, per kalbų dovaną paliudijo, kad jos būvimas vienija,
sąmyšį paversdamas bendryste. Žmogaus išdidumas ir egoizmas visada skaldo, stato indiferentiškumo,
neapykantos ir smurto sienas. Tuo tarpu Šventoji Dvasia įgalina žmogaus širdį suprasti
visų kalbas, nes atkuria autentiškos komunikacijos tiltus tarp Žemės ir Dangaus. (rk)