2007-05-31 18:51:36

Sekmadienį Bažnyčia švenčia Sekminių – Šventosios Dvasios nužengimo šventę


Ištraukos iš popiežiaus Benedikto XVI pamokslų:

Jėzuje Kristuje Dievas tampa žmogumi ir mums parodo labai netikėtą dalyką: Dievuje yra „Aš“ ir „Tu“, yra Tėvas ir Sūnus. Paslaptingasis ir tolimas Dievas nėra begalinė vienatvė, bet meilės įvykis. Ir jei kūrinijoje kontempliavome Dievą kaip begalinę galią ar jėgą, kuriančią pasaulį ir jo dėsnius, tai čia atskleidžiame kitą dalyką – Kūrėjas turi „širdį“, jame yra meilė. Tėvo ir Sūnaus meilės vienybė Dvasios dėka yra tokia stipri, stipresnė nei kad mažiausia ir nedaloma atomo dalelė, kad galima sakyti, jog Dievas yra vienas ir yra Meilė. Pažindami Jėzų, mes pažįstame tą meilę, taip sakant, pažvelgiame į Dievo „vidų“. Bet Jėzus norėjo, kad mes jį ne tik pažintume, bet būtume jo patraukti ir su juo suvienyti. Todėl jis į mūsų širdis pasiuntė Dvasią, vienijančia mus su juo ir su Tėvu. Štai tai yra Sekminės.

Per Sekmines Bažnyčia apsireiškė viena, šventa, katalikiška ir apaštališka. Ji apsireiškė misijonieriška, apdovanota visomis pasaulio kalbomis, nes Geroji Dievo Meilės Naujiena yra skirta visoms tautoms.

Dievo tauta, kuri ant Sinajaus kalno įgijo savo pirmykštį pavidalą, nuo šiol, nuo Sekminių, buvo išplėsta taip, kad pranyko visos rasinės ir kultūrinės, laiko ir erdvės ribos. Skirtingai negu tai kas įvyko statant Babelio bokštą, kai sumanymu savo rankomis pastatyti kelią iki pat dangaus žmonės ištikrųjų sužlugdė savo gebėjimą vieni kitus suprasti, per Sekmines, Šventoji Dvasia, per kalbų dovaną paliudijo, kad jos būvimas vienija, sąmyšį paversdamas bendryste. Žmogaus išdidumas ir egoizmas visada skaldo, stato indiferentiškumo, neapykantos ir smurto sienas. Tuo tarpu Šventoji Dvasia įgalina žmogaus širdį suprasti visų kalbas, nes atkuria autentiškos komunikacijos tiltus tarp Žemės ir Dangaus. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.