Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie Tertulianą santrauka ir Popiežiaus sveikinimas lietuviams.

Trečiadienio bendrosios audiencijos metu sakytoje kalboje Popiežius tęsė prieš keletą savaičių nutrauktą katechezę apie pirmųjų Bažnyčios amžių iškilias asmenybes. Paskutinį kartą, prieš keturias savaites vykusios bendrosios audiencijos metu, buvo kalbama apie Origeną. Po to Šv. Tėvas keliavo į Braziliją. Parvykęs, bendrosios audiencijos dalyviams kalbėjo apie savo kelionę. O dabar, grįžęs prie įprastinių katechezių, šį kartą kalbėjo apie antrojo amžiaus pabaigoje ir trečiojo pradžioje Kartaginoje, dabartinio Tuniso teritorijoje, gyvenusį Tertulianą, laikomą krikščioniškosios raštijos lotynų kalba pradininku.

Nežinome tikslių jo gimimo ir mirties datų, tačiau žinome, kad jis gimė Kartaginoje antrojo amžiaus pabaigoje, kad tėvai ir mokytojai pagonys jam suteikė solidų išsilavinimą, kad jis gerai išmanė retoriką, filosofiją, teisę ir istoriją. Į krikščionybę Tertulianas atsivertė paskatintas krikščionių kankinių pavyzdžio. Pirmieji garsūs jo raštai pasirodė 197 metais. Tačiau dėl labai griežto charakterio ir reiklumo vėliau jis atsiskyrė nuo bažnytinės bendruomenės ir tapo montanistų sektos nariu. Pastarieji skelbė priartėjusią pasaulio pabaigą, netoleravo bendruomenės viduje kartais daromų kompromisų, dėl griežtumo vaidydavosi su bendruomenių vadovais, kol galiausiai visai atsiskyrė. Vis dėlto, nepaisant to, kad Tertulianas pasitraukė iš bažnytinės bendruomenės, jo raštai paliko gilų pėdsaką ankstyvosios Bažnyčios istorijoje.

Garsiausi yra jo apologetiniai tekstai, kuriais jis aistringai diskutavo su to meto pagonimis, kritikavusiais naują krikščionišką doktriną ir krikščionių elgseną, smerkė prieš krikščionis vykdomų persekiojimų neteisingumą. Bene labiausiai mūsų laikais žinomas yra Tertuliano tvirtinimas, kad kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla. Viename savo apologetinių raštų gindamas persekiojamus krikščionis, Tertulianas rašė: Jūsų rafinuotas žiaurumas yra visiškai berg˛d˛ias. Nuo kiekvieno smūgio mes tik gausėjame. Kankinių kraujas pati geriausia naujų krikščionių sėkla.

Diskutuodamas su krikščionybės priešininkais Tertulianas taip pat jaučia poreikį ne vien gintis nuo puolimų, bet taip pat pozityviai skelbti krikščioniškąją naujieną, racionaliais argumentais pagrįsti jos esmę. Tertulianas taip pat labai daug nusipelnė Švenčiausiosios Trejybės dogmos nustatymui. Tai jis, kalbėdamas apie Kristaus dieviškumą ir žmogiškumą, o taip pat aiškindamas Trejybės slėpinį, į teologijos žodyną įvedė žodžius „prigimtis“ ir „asmuo“. Tertulianas taip pat skyrė nemažai dėmesio krikščioniškosioms moralės vertybėms, pabrėždamas klasikinės filosofijos nustatytų žmogiškųjų dorybių ir krikščionybės skelbiamų moralinių normų tęstinumą. Skaitydami jo raštus galime atsekti koks buvo to meto krikščionių požiūris į Mergelę Mariją ir jos vaidmenį išganymo istorijoje, kaip formavosi sakramentų doktrina, ypač Eucharistijos, Santuokos ir Susitaikinimo sakramentų. Koks buvo požiūris yra Petro įpėdinių pirmumą. Visi jo tekstai alsuoja prisikėlimo ir am˛ino gyvenimo viltimi.

Tertuliano gyvenime galime įžvelgti ir skaudžią žmogaus dramą. Laikui bėgant jis buvo vis griežtesnis ir reiklesnis tiek sau pačiam, tiek visiems krikščionims. Reikalavo, kad visada ir visur, o ypač persekiojimuose, krikščionys elgtųsi herojiškai. Beatodairiškai laikydamasis savo pozicijų, griežtai kritikuodamas bet kokį silpnumą ir bandymus jį pateisinti, ilgainiui jis pasijuto esąs izoliuotas nuo bendruomenės. Turbūt ir nuolankumo bei paprastumo stoka jam neleido grįžti į bendruomenę, būti pakantesniam savo ir kitų klaidoms. Kai žmogus mato tik savo idėjų didybę, galiausiai jis tą didybę praranda, nes pagrindinis didžiojo teologo bruožas visuomet turi būti nuolankus buvimas su Bažnyčia, savo ir jos silpnybių priėmimas, nes tikrai didis ir šventas yra tiktai Dievas.

* * *

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje, po bene kelių mėnesių pertraukos, dalyvavo būrys lietuvių, kuriems Šv. Tėvas tarė keletą žodžių lietuviškai: