Ar Anglijos karalius gali būti katalikas?

Teisingas atsakymas į šį klausimą - „ne, negali“. Tai draudžia prieš tris amžius Anglijos parlamento priimti įstatymai. Garsusis 1689 metų „Teisių bilis – Bill of Rights“, neabejotinai įtakojęs vėliau parašytų demokratinių konstitucijų nuostatas, prisidėjęs prie atsiradimo ir išplėtojimo „teisių“ sistemos, vienos iš dabartinių demokratinių valstybių santvarką palaikančių kolonų, labai aiškiai nurodo, jog iš kiekvieno asmens, kuris išpažįsta katalikybę ir yra vienybėje su Romos katalikų Bažnyčia ar kurio sutuoktinis yra katalikas (-ė), turėtų būti atimta teisė paveldėti ar kitokiu būdu gauti Anglijos karaliaus karūną. Ši nuostata buvo pakartota bei galutinai įtvirtinta keliuose vėlesniuose parlamento priimtuose įstatymuose: 1701 metų „Susitarimo Akte - Act of Settlement“, 1706 metų „Susivienijimo su Škotija Akte – Union with Scotland Act“ ir, kaip minėta, galioja iki šiol.

Vieni komentatoriai nuostatą katalikiško tikėjimo asmeniui neleisti gauti karūną vadina diskriminacija, kiti šią nuostatą pateisina. Nuolatos atgimsta diskusija dėl jos galiojimo mūsų dienomis. Antai, praėjusią savaitę Liberalų demokratų partija pateikė Anglijos parlamento Atstovų rūmams pasiūlymą panaikinti draudimą katalikui tapti karaliumi.

Istorinis kontekstas leidžia suprasti, nebūtinai tam pritariant, kodėl buvo priimta antikatalikiška norma. Iš istorijos žinome, kad dar 16 amžiaus pirmoje pusėje karalius Henrikas VIII, norėdamas išsiskirti su pirmąją žmona, kuri jam nepagimdė vyriškos giminės palikuonio, kreipėsi į Šventąjį Sostą, kad šis anuliuotų santuoką ir jam atvertų kelią kitai santuokai. Popiežiui atsisakius santuoką anuliuoti, Henrikas VIII griebėsi kitos strategijos – privertė Anglijos Bažnyčios hierarchiją pripažinti jį aukščiausiąja Anglijos Bažnyčios galva, o pačią Anglijos Bažnyčią atsiriboti nuo Romos Bažnyčios. Henrikui VIII, pačiam tapus Bažnyčios galva, nebebuvo sudėtinga anuliuoti bažnytinę santuoką ir vėliau susituokti dar 5 kartus. Henriko VIII pertvarkymai galioja ir šiandien: Anglijos suverenas, šiuo metu Anglijos karalienė Elžbieta II, nors ir visiškai formaliai, įstatymiškai yra Anglijos Bažnyčios „galva“. Dar didesnis pleištas tarp Anglijos ir Romos katalikų Bažnyčios buvo įvarytas, kai Angliją pasiekė protestantizmas, kuris palietė tiek aukštuomenę, tiek plačiąją visuomenę, tiek nuo Romos Bažnyčios atsiskyrusią, bet esminiais doktrinos bei liturgijos bruožais dar labai katalikišką Anglijos Bažnyčią. Tarp skirtingų religinių įsitikinimų šalininkų kilo aršios kovos, kurios mums šiandien būtų mažai suprantamos, bet nereikia užmiršti, jog būtent to laikotarpio visuomeninėje ir politinėje teorijoje „tolerancijos“ samprata, kuri šiandien mums pateikiama kaip savaime suprantama, būtina ir nediskutuotina, buvo tik pradėta plėtoti. Šiame istoriniame kontekste draudimas katalikui tapti Anglijos monarchu susisieja su anų laikų religiniais ir socialiniais konfliktais, diskriminuojant katalikus ir katalikų Bažnyčią buvo siekiama užtikrinti stipresnes pozicijas besiformuojančiai Anglikonų Bažnyčiai, beatsirandančioms naujoms protestantizmo atšakoms.

Bet ar norma, kuri buvo priimta atsižvelgiant į visiškai skirtingą tikrovę nuo dabartinės dar tebėra prasminga? Kritikai šiandien ironiškai konstatuoja, kad Anglijos monarchui neuždrausta būti, pavyzdžiui, budistu ar vesti budistę, bet draudžiama atsiversti į katalikybę arba laisvai pasirinkti sutuoktinę – jis negalėtų vesti katalikės. Dabartinės žmogaus teisių sampratos šviesoje tai yra ne tik katalikų tikėjimo, bet ir pačios karališkosios šeimos narių diskriminacija. Taigi, yra suprantama, kad prieš tris šimtus metų priimtos normos tapo anachronistinėmis, pasenusiomis. Tačiau sunku nuspręsti kaip jas reformuoti, mat tik iš pirmo žvilgsnio problema atrodo paprasta: pakaktų, rodos, parlamente balsų dauguma pripažinti monarchui teisę išpažinti bet kokį tikėjimą ir vesti bet kokio tikėjimo asmenį. Bet kaip tada, tarkime, katalikas, budistas ar musulmonas galėtų būti Anglikonų Bažnyčios galva? Iš tiesų, reforma turėtų būti gili ir galbūt iš esmės pakeistų pačią monarchijos instituciją Anglijoje bei jai būdingus bruožus. (rk)