Ar su naujuoju Prancūzijos prezidentu keisis „pasaulietiškumo“ samprata?

Prancūzijoje prezidentas turi didelį vaidmenį tarptautiniame ir vidiniame šalies gyvenime. Gegužės 16 dieną Nicolas Sarkozy laimėjus antrąjį prezidento rinkimų turą, daugeliui rūpi kaip gali pasikeisti Prancūzijos politika įvairiais vidiniais ir išoriniais klausimais.

Vienas iš tokių klausimų, kuris ypatingai aktualus Prancūzijos katalikų Bažnyčiai, buvo Sarkozy užuominos apie tai, kad reikia permąstyti pasaulietiškumo sampratą, valstybės ir religijų santykį.

Valstybės ir religijos santykis Prancūzijoje yra ypač opi tema. Šioje, viena vertus, daugiaamžėje katalikiškoje šalyje, sukūrusioje nuostabą keliančią krikščionišką kultūrą, taip pat netrūko radikalių ir kartais kruvinų konfliktų tarp Bažnyčios ir valstybės, tarp Bažnyčios ir sekuliarios visuomenės dalies.

Šie susidūrimai nulėmė dar ir šiandien egzistuojantį labai įtarų Bažnyčios ir valstybės, tikinčiųjų ir sekuliariosios visuomenės dalies požiūrį vieni į kitus. Tai liudija kai kurių sekuliarių pažiūrų šalininkų labai aštrios reakcijos į bet kokią viešai išreikštą Bažnyčios nuomonę. Paradoksas yra tas, kad jie dažnai yra pabrėžtinai tolerantiški pačioms įvairiausioms nuomonėms, kurios neliečia religinės sferos. Tačiau vos tik problema įgyja religinę reikšmę, turi sąsajų su Bažnyčia, tolerancija kaži kur dingsta ir pasipila kaltinimai „teokratijos gaivinimu“, neteisėtu Bažnyčios kišimusi į politiką, tarsi kitos kitų institucijų reiškiamos nuomonės politiką įtakotų „teisėtai“. Su religine dimensija susijusiai nuomonei ar pozicijai nebėra vietos viešojoje erdvėje, nors jos yra visoms kitoms. Kitaip tariant, toks pasaulietiškumas tampa antireligine pozicija ir kaip tokia praranda teisę girtis „tolerantiškumu“.

Interviu katalikiškam dienraščiui „La Croix“ Nicolas Sarkozy sakė ginąs pasaulietiškumo principą, tačiau pastarasis neturi tapti kova prieš religijas. Religinis jausmas yra toks svarbus, kad reikia užtikrinti teisę kiekvienam jį išgyventi, išreikšti ir perteikti vaikams. Pasaulietiškumas neturi būti sektantiškas, sakė Sarkozy. Tai atvirumo, o ne uždarumo principas. Pasaulietiškumas kaip pasaulėžiūra reiškia, kad kiekvienam pripažįstama teisė tikėti arba netikėti. Pasaulietiškumas kaip valstybės principas reiškia, jog valstybė religiniu požiūriu yra neutrali, tačiau kiekvienam užtikrina teisę reikšti įsitikinimus.

Dienraščiui „La Croix“ naujasis Prancūzijos prezidentas teigė nematąs prieštaravimo tarp respublikoniško ir religinio jausmų. Religinis jausmas yra atsakymas į dvasinius klausimus, respublikoniškas jausmas yra pritarimas Respublikos santvarkai.

Vis dėlto, paklaustas ar ryšis keisti 1905 metų įstatymą, kuriuo Bažnyčia buvo radikaliai atskirta nuo valstybės, ir, pavyzdžiui, draudžiantis finansiškai remti viešas religinio kulto vietas, Nicolas Sarkozy atsakė, kad nesiims jokių iniciatyvų tol, kol nebus bendro sutarimo.

Tačiau reikia apie tai kalbėti, pabrėžė jis. Taip pat reikia, kad Respublikos užtikrinamos teisės būtų realios, o ne tariamos. Ko vertas yra teiginys, kad musulmonai turi lygias teises su visais kitais piliečiais, jei jie priversti melstis garažuose ir rūsiuose? Kodėl ne Didžiojoje Paryžiaus mečetėje? Realus teisių užtikrinimas taip pat leistų išvengti išorinių įtakų – nepakankamos imamų formacijos, finansavimo iš nedemokratiškų valstybių.

Atsakydamas į klausimą dėl religijos dėstymo mokyklose, Sarkozy teigė pritariantis monoteistinių religijų istorijos dėstymui, tačiau ne jų Šventraščių komentarui, mat šis gali būti labai subjektyvus ir kelti konfliktus. Kalbėdamas apie Bažnyčios vaidmenį visuomenėje, Sarkozy pabrėžė, kad krikščionybė yra dalis Prancūzijos identiteto ir to negalima paneigti. Ir ne tik, antai, vyskupų komentaras dėl vienos ar kitos visuomenės problemos, pavyzdžiui, dėl emigracijos įstatymo, jo akimis, yra visiškai teisėtas. Vertingas yra katalikų intelektualų dalyvavimas įvairiose visuomeninėse diskusijose.

Prancūzų kilmės kardinolas Tauran, buvęs Šventojo Sosto „užsienio reikalų ministras“, teigė, jog Nicolas Sarkozy, remdamas diskusiją apie pasaulietiškumo sampratą ir, kaip minėta, kulto vietų finansavimą, sulaužė dešimtmečius trunkančius Prancūzijos politikos tabu. Tylai nutraukti reikėjo drąsos ir didelio atvirumo toms problemoms. Kas žino, galbūt tai pradžia atnaujintam pasaulietiškumui Prancūzijoje?