Darnus vystymasis: Šventojo Sosto stebėtojo pastabos

Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) būstinėje Niujorke neseniai baigėsi 15-oji JT Darnaus vystymosi komisijos sesija.

„Darnaus vystymosi“ sąvoka yra sąlyginai nesena, yra pateikta daug vienas nuo kito šiek tiek besiskiriančių „darnaus vystymosi“ apibrėžimų. Vadinamajame Brundtland komisijos raporte, kuriame „darnaus vystymosi“ sąvoka 1987 metais galbūt pirmą kartą oficialiai pristatyta tarptautinei bendruomenei, Jungtinių Tautų ekspertai šią sąvoką apibrėžė kaip dabartinės kartos poreikių patenkinimą neatimant galimybės iš ateities kartų patenkinti savuosius.

Iš pat pradžių buvo akcentuojami gamtos apsaugos ir natūralių gamtos resursų aspektai. Pavyzdžiui, dabartinė karta turi susilaikyti nuo tokio poveikio gamtai, kuris negrįžtamai pažeistų trapias gamtoje susiformavusias ekologines pusiausvyras. Panašiai, dabartinė karta neturi teisės beatodairiškai naudoti natūralius resursus dėl savo socialinio ir ekonominio vystimosi, dėl savo gerbūvio, nepalikdama tokių galimybių ateities kartoms. Kiek vėliau į „darnaus vystymosi“ apibrėžimą be aplinkosaugos buvo įtrauktos dar ir ekonominė bei socialinė sferos. Klimato atšilimas, kaip įtariama, dėl žmogaus veiklos ir galimos liūdnos atšilimo pasekmės, yra viena svarbiausių dabartinių „darnaus vystimosi“ problemų.

„Darnaus vystymosi“ problemos šiandien jau yra tapusios nuolatiniais Jungtinių Tautų darbotvarkės punktais. 15-oje Darnaus vystimosi komisijos sesijoje dėmesys buvo sutelktas į šiuos keturis punktus: energija, atmosferos tarša, industrijos plėtra ir klimato pokyčiai.

Anot arkivyskupo Migliore, nuolatinio Šventojo Sosto stebėtojo Jungtinėse Tautose, jau įtikinamai parodyta, kad visi keturi minėti punktai yra tarpusavyje susiję ir kad turi pasekmių nacionalinei ir tarptautinei taikai bei saugumui, taip pat tarptautinės bendruomenės galimybėms įgyvendinti JT tūkstantmečio tikslus.

Ypač aktualus švarios ir ilgalaikės energijos, kurios pakaktų visų teisėtiems poreikiams, apsirūpinimo klausimas. Kaip rasti, sukurti ar panaudoti tokias energijos gavimo technologijas, kurios neterštų aplinkos ir kurių prieinamumas nebūtų kliūtis neturtingų šalių vystymuisi. Būtų tikrai didelė neteisybė, jei turtingiausios, labiausiai išsivysčiusios ir labiausiai teršiančios valstybės aplinkos taršą mažintų sąskaita neturtingų ir mažai išsivysčiusių valstybių, kurios mažiausiai kaltos dėl gamtos teršimo.

Darnaus vystymosi užtikrinimas visai žmonijai yra nepaprastai sudėtingas uždavinys, kurio sprendime turi įsipareigoti visos valstybės, visa tarptautinė bendruomenė. Vargu ar darnus vystymasis įmanomas be pagarbos gamtai ir be taikos tarp tautų ir valstybių.

Šiandien vyksta daug kovų dėl vis mažėjančių naftos ir vandens išteklių. Jei nebus ieškoma išeičių, šios kovos tik intensyvės ir vėlgi, didžiausią kainą mokės mažiausi ir silpniausi.

Viltį teikia kai kurie ekonominiai duomenys, kurie rodo, jog ekonomikos augimas nebūtinai sutampa su energijos sunaudojimo augimu; jog galima netgi sumažinti energijos sunaudojamą išlaikant tą patį produktyvumą. Tai įmanoma dėl tobulesnių technologijų, tačiau pirmiau už jas, pažymėjo arkivyskupas Migliore, yra politinė valia ir bendras visuomenės nusiteikimas.

Bet technologijų, politinės valios, tarptautinio bendradarbiavimo dar nepakanka. Reikia keisti valstybių nacionalines ugdymo schemas ir ugdyti žmonėse kitokį gyvenimo būdą, negu kad dabar vyraujantį, formuoti juose kitokį požiūrį į gamtą, transportą, vartojimą, gamybą ir kitus dalykus.

Jei kai kurios žmogaus industrinės veiklos liūdnos pasekmės jau yra faktas, šiandien mums tenka pareiga bent jau dar labiau nepabloginti padėties ar, priešingai, sujungiant auklėjimo ir technologijų teikiamas galimybes, skatinti darnų vystymasi kol dar nevėlu. (rk)