Sekmadienį katalikų Bažnyčioje minima Pasaulinė komunikavimo diena. Ji skirta apmąstyti
vieną ar kitą paskirties ir panaudojimo aspektą tų instrumentų, kurie vadinami „socialinės
komunikacijos priemonėmis“. Tai yra visos tos komunikacijos priemonės, kurios pasiekia
plačius visuomenės sluoksnius – laikraščiai, radijas ir televizija, kinas, o paskutiniaisiais
keliolika metų – internetas.
Iš žurnalizmo istorijos žinome, kad pirmųjų socialinės
komunikacijos priemonių – laikraščių - pradininkai atsirado 17 amžiuje. Tai buvo
paprasčiausios brošiūros, dažnai be pavadinimo, pasirodančios nereguliariai. Tačiau
būtent jose pradėjo formuotis tai, ką vadiname laikraščio „straipsniu“: trumpas, sintetinis
pasakojimas apie arčiau ar toliau įvykusį įvykį, padedant skaitytojui susipažinti
su tikrove ir pateikiant tam tikrą interpretacijos raktą. 1702 metais Londone buvo
įsteigtas galbūt pirmasis dienraštis, kuris jau turėjo dabartinio modernaus dienraščio
bruožus.
Vis dėlto reikėjo dar nemažai laiko, kol dienraščiai pasiekė plačiąją
visuomenę ir nustojo būti tik elito pramoga. Tik 19 amžiaus pabaigoje, vis daugiau
paprastų žmonių išmokus skaityt ir įgijus pakankamas pajamas, išradus pigias ir efektyvias
spausdinimo mašinas, sukūrus išplatinimo sistemą, plintant demokratijos idėjoms, trumpai
tariant, atsiradus visai eilei palankių socialinių, technologinių, politinių ir ekonominių
prielaidų, dienraščiai pasiekė tūkstančių ar net šimtų tūkstančių egzempliorių tiražą.
Komunikacija tapo iš tiesų „masinė“.
Kartu su tiražų augimu buvo suvokta nepaprasta
masinės komunikacijos priemonių galia sutelkti, formuoti, įtakoti viešąją nuomonę,
t.y., didesnės ar mažesnės visuomenės narių dalies nuomonę apie kažką.
II Vatikano
Susirinkimas masines komunikacijos priemones, galinčias pasiekti kiekvieną visuomenės
narį, perduoti jam žinias, mintis ir nuostatas, pavadino vienu iš „nuostabiausių technikos
išradimų“, kuriuos sukūrė žmogaus genijus (Dekretas dėl visuomenės komunikavimo priemonių
„Inter Mirifica“). Susirinkimo tėvai taip pat rekomendavo vieną metų dieną skirti
būtent socialinės komunikacijos priemonėms ir apsvarstyti Bažnyčios santykį su jomis,
tikinčiųjų pareigas šioje srityje, melstis už jose dirbančius žmones. Šiais metais
bus minima jau 41 Pasaulinė komunikavimo diena.
Bažnyčios dokumentuose dažnai
nagrinėjama viena ar kita etinė komunikacijos priemonių dimensija. Yra puikiai žinoma,
kad komunikacijos priemonės yra lazda su dviem galais. Viena vertus, komunikacijos
priemonės gali realizuoti žmonių teisę į tiesą, prisidėti prie solidžių nuostatų formavimo
visuomenėje ar socialinės taikos. Kita vertus, gali tapti galingu ideologiniu instrumentu,
be skrupulų dėl vienokių ar kitokių interesų manipuliuojančiu žmonių nuomonėmis.
Popiežius
tradiciškai Pasaulinės komunikavimo dienos proga parašo viešą laišką, kuriame siūlo
tikintiesiems atkreipti dėmesį į vieną kurią temą. Šiais metais popiežius Benediktas
XVI pasiūlė apsvarstyti temą „Vaikai ir visuomenės komunikavimo priemonės: iššūkis
ugdymui“. Šventojo Tėvo laiške kalbama apie tai, ko reikia, kad vaikų ir žiniasklaidos
santykis būtų teigiamas, o ne žlugdantis. Jis pabrėžia, kad, viena vertus, žiniasklaida
turi būti ugdanti vaikų atžvilgiu, turi skatinti jų protingumą, tiesos, atsakomybės,
gėrio jausmą. Antra vertus, vaikai turi būti ugdomi kritiškai vertinti žiniasklaidą.
Čia ypatingas vaidmuo tenka tėvams.
Visą popiežiaus Benedikto XVI laiško tekstą
galite rasti čia: http://www.katalikai.lt/index.php?id=8&nid=1278