Kardinolas Peter Erdo Aparesidoje kalbėjo apie Europos krikščionių problemas.
Nuo gegužės 13-osios iki 31-osios Brazilijos Aparesidos šventovėje vyksta popiežiaus
Benedikto XVI atidaryta Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų penktoji generalinė konferencija.
Nors tai kontinentinė Pietų Amerikos Bažnyčių asamblėja, tačiau jos darbuose dalyvauja
ir kitų žemynų atstovai – visų pirma vyskupai iš tos pačios Amerikos šiaurinės dalies
– iš JAV ir Kanados. Europos katalikų Bažnyčioms Aparecidos konferencijoje atstovauja
neseniai išrinktas naujasis Europos Vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas Eszt.ergomo
– Budapešto arkivyskupas kardinolas Peter Erdo. Jis Pietų Amerikos vyskupams pasakė
kalbą jau pirmąją konferencijos eilinio darbo dieną, šį pirmadienį, gegužės 14-ąją.
Pasisakymo
pradžioje perdavęs Europos ganytojų ir katalikų bendruomenių narių sveikinimus Lotynų
Amerikos tikintiesiems ir jų ganytojams, kardinolas Erdo pristatė dabartinę Europos
krikščioniškos visuomenės būklę ir jos pastarųjų kelių dešimtmečių istorinį kontekstą.
Po
komunizmo žlugimo Rytų Europoje vykusios permainos mums leido išgyventi labai gilią
Dievo Apvaizdos veikimo patirtį,- sakė Vengrijos kardinolas. Dabar, viena vertus plečiasi
Europos Sąjungos ribos, bandoma modernizuoti ekonominį ir visuomeninį gyvenimą, tačiau
kartu regime ir tam tikrą paviršutiniškumą. Konstatuojame, jog humaniškos ir ypač
krikščioniškos vertybės susiduria su tam tikru pasipriešinimu. Yra daug žmonių, nenorinčių
nieko žinoti apie savo kultūros krikščioniškas ir religines šaknis, nors būtent tai
ši kultūra ir Europoje, ir Lotynų Amerikoje yra pagrindinis vienybės veiksnys. Antra
vertus, visuomenėje ir viešajame gyvenime tam tikros sąvokos, įskaitant kai kurias
žmogaus teises, kurios buvo iškeltos Iliuminizmo laikais, praranda savo pirmapradę
prasmę ir užleidžia vietą vadinamosioms „trečiosios kartos žmogaus teisėms“. Dėl to,
kai kurie esminiai visuomenės junginiai, kurie mūsų įsitikinimu priklauso paties Kūrėjo
nustatytai prigimtinei tvarkai, praranda svarbą ir vis daugiau europiečių jų kratosi.
Kalbėdamas
apie Europos socialinės raidos istoriją, kardinolas pažymėjo, kad dvidešimtojo amžiaus
pradžioje Europoje pribrendo socialinės nelygybės problemos sprendimo būtinumas, į
kurį bandė atsiliepti du ideologiniai, abu smurtingi, siūlymai: nacizmas ir lygiagrečiai
su juo komunizmas. Kaip liudija Europos tautų patirtis, nė vienas šių sprendimų negalėjo
išvaduoti žmogaus iš tų problemų, kurios glūdi jame pačiame, iš žmogų slegiančių nuodėmės
pasekmių, iš egoizmo. Tiesa, kai kuriose vadinamosiose socialistinėse valstybėse buvo
pasiekta tam tikra gėrybių paskirstymo lygybė, tačiau, kaip žinome, lygybė ir teisingumas
nėra visiškai ekvivalentiškos vertybės. Pagaliau ir tuo metu pasiekta socialinė ramybė
buvo visų pirma laisvės suvaržymo rezultatas. Žlugus komunistinėms santvarkoms prasidėjo
permainų laikai. Komentuodamas pastarojo meto reformas, kardinolas gana griežtai kritikavo
restitucijos ir privatizavimo procesą, kurio pasekmėje Rytų Europos šalys neturi jokių
šansų konkuruoti su Vakarų bendrovėmis. Pasak kardinolo, esama tam tikrų analogijų
tarp Lotynų Amerikos ir Rytų Europos. Ekonomikos prasme, ir vieni, ir kiti esame Vakarų
pasaulio periferija. Per pastaruosius keliolika metų Rytų Europoje vykusios permainos
ir ankstesnių kelių dešimtmečių palikimas iškėlė naują socialinio teisingumo problemą.
Komunizmo laikais kelios žmonių kartos sunkiai dirbo gaudamos tik minimalų atlyginimą
ir tam tikras socialines garantijas. Už tą neteisingumą šiandien niekas neketina atsilyginti,
visi verčiami tarsi iš naujo pradėti gyvenimą.
Kontrastai tarp Vakarų ir Rytų
Europos akivaizdūs taip pat ir bažnytiniame gyvenime. Jei Vakarų šalyse Bažnyčia sugeba
išlaikyti savo socialines institucijas ir paremti taip pat kitų pasaulio šalių žmones,
tai rytinėje Europos dalyje dėl ekonominių resursų stokos Bažnyčios socialinė veikla
yra žymiai kuklesnė.
Ir Vakarų, ir Rytų Europoje juntamas Bažnyčios socialinio
mokymo poveikio visuomenės gyvenimui silpnumas. Visai Europai taip pat būdinga demografinė
krizė, kurią popiežius Jonas Paulius II yra pavadinęs mirties kultūra. Problema glūdi
ne polemikoje dėl tam tikrų gimstamumą ribojančių elgesio normų leistinumo. Tikra
problema yra meilės stoka. Dėl to, ypač dėl pastarųjų priežasčių, Europoje daugelis
su viltimi žiūri į jaunąją Lotynų Ameriką. (jm)