Irako vyskupai šaukiasi pagalbos

„Irako Bažnyčia nyksta“ – dėl persekiojimų, prievartos, grasinimų. Tokios žinios ir pagalbos šauksmas nuolatos ateina iš Irako.

Prieš kelias dienas Egipte prasidėjo tarptautinė konferencija, kurioje susirinko 50 valstybių atstovai, tarp jų aukšti JAV, Irano ir Sirijos pareigūnai. Konferencijos tikslas yra priimti sprendimus dėl Irako ekonominės ir politinės situacijos. Tikimasi, kad pavyks priimti realius sprendimus. Jau paskelbta apie milijardų dolerių skolų nurašymą, šalys pasirašė sutartį, numatančią realius tarptautinės bendruomenės įsipareigojimus per artimiausius penkerius metus.

Irako krikščionių chaldėjų vyskupai konferencijai pasiuntė laišką, tikėdamiesi, kad jis bus perskaitytas. Laiško kopija buvo išsiusta Irako žiniasklaidos priemonėms.

Laiške rašoma, kad visas chaosas, griovimas, tūkstančių nekaltų žmonių mirtys Irake yra pasekmė žmogaus beprotystės, kurią tarptautinė bendruomenė turi nedelsiant tramdyti, apginti žmonių teises, nuosavybę, laisves. Prašome visų šalies religijų lyderių užtarti taiką, apsaugoti nuo galutinio sugriovimo seną Irako civilizaciją, rašo vyskupai ir tęsia: Prašome sustabdyti prievartą prieš krikščionis, pripažinti, kad jie yra tikri irakiečiai. Krikščionys Irake gyvena nuo neatmenamų laikų ir visada mokėjo sutarti su kurdais, arabais, sunitais, šiitais ir kitais. Jie yra Irako istorijos dalis.

Vyskupai kreipėsi į musulmonus eilute iš Korano: „Jei tavo Viešpats būtų norėjęs, būtų visus žmones sukūręs kaip vieną tautą“. Ši eilutė leidžia suprasti, kad skirtingu religijų buvimas yra leistas Dievo valios. Todėl reikia gerbti skirtingumą, atsimenant, kad tiek krikščionybės, tiek islamo idealai yra gailestingumas ir taika.

Laiškas baigiamas kreipimusi: „Broliai, gana prievartos, grasinimų, pasikėsinimų ir žudynių! Leiskite mums dirbti kartu, ranka į ranką, dėl Vienybės, Saugumo, Gerovės mūsų šalyje, Irake“.

Laišką pasirašė penki Irako krikščionių chaldėjų vyskupai.

Tai tik vienas iš keleto Irako krikščionių pagalbos, solidarumo, saugumo prašymo šauksmų. Prieš porą dienų chaldėjų patriarchas Imanuelis III griežtais žodžiais pasmerkė vidinį ir išorinį Irako krikščionių persekiojimą. Vidiniu persekiojimu patriarchas vadina nekrikščionių irakiečių agresiją krikščionių atžvilgiu. Išoriniu – bendrą situaciją Irake, griaunančią ne tik bažnyčias, bet taip pat ir mečetes. Atsakingi už pastarąjį persekiojimą yra visi tie, kurie savo rankose turėjo galią pradėti arba nepradėti karo Irake, tame tarpe – Jungtinės Amerikos Valstijos.

Patriarcho žodžiams antrino jau ne pirmas Kirkuko vyskupo Louis Sato viešas kreipimasis, kuriame pastarasis dar kartą priminė tragišką Bagdado krikščionių likimą. Šiame mieste jie verčiami arba tuoj pat pereiti į islamą, arba bėgti, palikus viską, ką tik turi. Mosule beveik tas pats: čia krikščionys verčiami mokėti „mokesčius“ už tai, kad galėtų tokiais likti. Mokesčiai skirti finansuoti musulmonų šventajam karui, už atsisakymą juos mokėti grasinama mirtimi.

Vyskupas Sato pabrėžė, kad krikščionys sugebėjo taikiai sugyventi su kitomis religinėmis ar etninėmis grupėmis 14 amžių, tad yra didžiulė ir tragiška neteisybė dabar juos padaryti atpirkimo ožiu ar pasipelnymo šaltiniu. Sunaikinti krikščionių bendruomenę Irake prilygtų šimtmečius besiformavusios autentiškos Irako kultūros sunaikinimui. (rk)