„Žmogus nėra gamtos savininkas, tačiau valdytojas“

Šią jau seną Bažnyčios mokymo tiesą dar kartą patvirtino kardinolas Renato Martino, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, šiomis dienomis Vatikane vykusiame darbo seminare apie klimato pokyčius ir jų pasekmes tautų bei valstybių vystimuisi. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba seminarą surengė norėdama suformuluoti geriau pagrįstus etinius ir sielovadinius vertinimus, liečiančius su klimato pokyčiais susijusias temas.

Seminaro įvadinėje kalboje kardinolas Martino paminėjo, kad klimato klausimai per pastaruosius kelerius metus tapo įvairių vyriausybių ir visos tarptautinės bendruomenės diskusijų centru. Tačiau diskusijų tiek daug ir tokių prieštaringų, kad viešoji nuomonė dažnai jaučiasi sutrikusi. Bažnyčia tomis diskusijomis domisi todėl, kad jos misijos centre yra rūpestis žmogumi, jo orumu, jo likimu, o žmonijos ir gamtos santykis, be abejo, yra itin reikšmingas žmonijos likimui. Žinoma, Bažnyčiai labiausiai rūpi etinis įvertinimas ir sprendimas, kuris suformuojamas remiantis moksliniais duomenimis bei politinėmis iniciatyvomis, tačiau, politiniai ir moksliniai aspektai patys savaime nėra jos kompetencijoje.

Kardinolas Martino seminaro dalyviams, komentuodamas Pradžios knygą, nusakė kaip Biblija pateikia teisingą žmogaus ir gamtos santykį: Dievas patiki kūriniją žmogui, tačiau taipogi priduria, kad šis turįs ją puoselėti ir saugoti. Kitaip tariant, žmogui patikėtas kūrinijos valdymas nereiškia, jog jis gali būti beatodairiškas ir despotiškas jos atžvilgiu. Valdyti – reiškia būti atsakingam, nereiškia galėti sunaikinti.

Seminarui apie klimato pokyčius ir vystimąsi baigiantis, kardinolas Martino pasakė baigiamąją kalbą. Jis pasidžiaugė intensyviais debatais tarp įvairiausių kvalifikacijų ekspertų ir išreiškė įsitikinimą, kad toks diskusijos dalyvių kompetencijų įvairumas padarė ją turtingesne.

Grįždamas prie savo minčių, kurias išsakė atidarydamas seminarą, kardinolas Martino teigė, kad pirmiau už ekologinę yra antropologinė problema, t.y., kaip žmogus save suvokia, kokia jam atrodo derama elgsena gamtos atžvilgiu.

Kardinolas kritikavo įvairias nerealistiškas pozicijas, pavyzdžiui, perdėtą ekologinį katastrofiškumą arba nuomones, kurios radikaliai priešpastato žmonių visuomenių vystymąsi ir ekologinės pusiausvyros stabilumą: neva žmonių skaičiaus didėjimas ar socialinis vystymasis nesuderinamas su ekologine pusiausvyra. Anot kardinolo, yra klaida visiškai instrumentalizuoti gamtą, tačiau taip pat klystume jei ją suabsoliutintume, nekalbant apie tas vizijas, kuriose žmogaus, asmens pranašumas prieš likusias gyvybės formas yra ištirpinamas ir kurios nulemia stabmeldišką gamtos supratimą.

Kardinolas Martino išreiškė pasitikinėjimą žmonija ir teigė tikįs, kad blaivus realizmas ir atsakomybė yra tos žmogaus savybės, kurios paneigs visas katastrofines pranašystes. (rk)