Darbo diena ir šv. Juozapo darbininko šventė.

Gegužės 1-ąją buvo minima darbo diena ir dirbančių žmonių globėjo šv. Juozapo darbininko šventė. Darbo dienos minėjimas siekia keletą dešimtmečių anksčiau negu bažnytinė šv. Juozapo darbininko šventė. Darbo dienos minėjimu prisimenama devynioliktojo amžiaus pabaigoje vykusi kova už darbininkų teises. Nuo 1955 metų popiežiaus Pijaus XII sprendimu tą pačią gegužės 1 dieną pradėta švęsti Juozapo darbininko šventę. Šios šventės įvedimas nereiškė nei Bažnyčios prisijungimo prie marksistų rengiamų eisenų, nei bandymo sukurti kitą alternatyvią darbo šventę, o norėta pabrėžti, jog žmogaus darbo ir dirbančio žmogaus kilnumas yra kur kas svarbiau negu vien ideologinė retorika. Juo labiau, kad ano meto vadinamiesiems darbininkų režimams, nepaisant ideologinių lozungų, pats darbininkas kaip individas, kaip šeimos tėvas, nelabai rūpėjo. Dėl to, norėdamas priminti darbo ir dirbančio žmogaus vertybes, popiežius Pijus XII iškėlė šv. Juozapo asmenybę.

Popiežius Benediktas XVI išrinkimo dieną ir save patį pavadino darbininku, dirbančiu Viešpaties vynuogyne. O darbininkų globėjui šv. Juozapui, per dar tik dvejus metus trunkanti Benedikto XVI pontifikatą, daugiausia dėmesio buvo skirta per praėjusių 2006 metų juozapines. Tąkart Popiežius sakė:

Nors apie Juozapą nedaug parašyta, visi evangelistai jį vadina rūpestingu Jėzaus globėju, dėmesingu ir ištikimu sutuoktiniu, kuris šeimos pareigas vykdo kaip tarnavimą. Šventasis Raštas nedaug ką tesako apie Juozapą, tačiau ši tyla puikiai atspindi jo misijos stilių: paprasta kasdienybė gyvenama tvirtai tikint Apvaizda. Kiekvieną dieną šv. Juozapas rūpinosi savo šeima dirbdamas sunkų rankų darbą. Dėl to teisingai Bažnyčia jį vadina darbininkų globėju. Šv. Juozapo šventė yra tinkama proga pamąstyti apie darbo svarbą žmogaus gyvenime, šeimoje ir visuomenėje. Žmogus yra darbo subjektas. Ši tiesa padeda mus suprasti ryšį, siejantį asmenį, darbą ir visuomenę. Visa žmogaus veikla, primena Vatikano II Susirinkimas, nuo žmogaus priklauso ir žmogui yra skirta. Pagal Dievo planą, ji turi ugdyti tikrąją žmonijos pažangą ir padėti kiekvienam žmogui, ir kaip individui, ir kaip visuomenės nariui, vykdyti savo pašaukimą. Šio uždavinio vykdymui svarbu puoselėti žmogaus darbo dvasingumą, giliai įsišaknijusį “darbo Evangelijoje”. Pirmiausia tikintieji savo asmeniniu pavyzdžiu privalo skelbti ir liudyti krikščionišką darbo sampratą. Šv. Juozapas, didis ir nuolankus šventasis, tebūna pavyzdys krikščionims darbininkams. Rūpestingasis šventosios Nazareto šeimos globėjas ypač tegloboja profesinei veiklai besiruošiantį jaunimą, darbo neturinčius žmones, šeimas ir visą darbininkiją, su savo problemomis ir lūkesčiais,- prieš metu kalbėjo popiežius Benediktas XVI.