Ketvirtasis Velykų sekmadienis

Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“. (Jn 10, 27-30)

ŽVILGSNIS Į VIEŠPATIES VEIDĄ, Mons. Adolfas Grušas

Tikriausiai turėtume pripažinti, kad palyginimas apie Gerąjį Ganytoją nelabai derinasi su šiuolaikine mąstysena. Galbūt, dėl to kažkiek kalti ir praėjusių laikų dailininkai, sukūrę nusaldintą „gerojo ganytojo“ paveikslą: švelnių veido bruožų Jėzus, besigarbanojančiais ilgais plaukais, mėlynomis akimis, pasirėmęs ilga piemens lazda ir su amžinu avinėliu, paguldytu ant pečių…

Tiesą sakant, toks paveikslėlis dabar ne tiek žavi, kiek savotiškai atstumia.

Kita vertus, ir mes patys nelabai norime jaustis kaimenės dalimi, netgi tada, jei ją veda pats Kristus. Automatiškai prisimename visus aštrialiežuvių posakius apie minią ir jos bevališkumą, apie prisitaikymą prie bandos nuomonės. Atrodo, lyg toje minioje išnyktų asmenybė, prarasdama visą savo individualumą.

Tačiau taip atsitinka tik tuomet, kai pats žmogus leidžiasi paskandinamas anonimiškume, sutinka, kad jį įsiurbtų indiferentiška masė, kuomet jam priimtina eiti, nuleidus galvą.
|
Kristus, kalbėdamas apie savo ganomuosius, tikrai galvojo ne apie tai.

Pagal Dievo planą, buvimas Jo tikinčiųjų bendruomenėje reiškia tiek sugebėjimą įveikti nesveiką individualizmą ir išmokti gyventi drauge su kitais, tiek nepasidavimą bandos instinktui, nes, norint sugyventi su kitais, reikia aiškiai suvokti savo paties individualybę.

Eiti su Kristumi – nereiškia sekti Jį pasyviai. Krikščionių bendruomenė turtėja tiek, kiek į bendrą tarnystę įsijungia visi tikintieji ir tampa vargingesnė tiek, kiek kiekvienas narys nesistengia atiduoti savęs kitų labui.

Dangus – tai ne graži anoniminės minios svajonė, kur kiekvienas galėtų būti laimingas atskirai nuo kitų, ir ne vaišės, kuriose dalyvaujama, sėdint prie atskirų mažų stalelių. Tai džiaugsmas, į kurį kiekvienas įsijungia savo asmeniniu, nepakartojamu dalyvavimu, kur vieni su kitais dalijamės savo sielos turtu.

Kaip tik todėl krikščionys turi gerai suvokti: kiekvienas mūsų yra būtinas Dievui, tvirtinančiam, kad niekuomet mūsų nepaliks, kad mūsų niekas neišplėš iš Tėvo rankos.

Kristus yra tikrasis mūsų Ganytojas. Jis duoda savo avims gyvybę, neišnaudoja jų, nenori piktnaudžiauti jų pasitikėjimu ar joms viešpatauti. Jis atėjo tarnauti…

Jis mus pažįsta ir šaukia vardu, kiekvienas mūsų esame Jam svarbūs, vieninteliai, gerbiami ir mylimi mūsų nepakartojamoje kelionėje drauge su Juo. Jis nenori, kad mes liktume pasyvūs ir nepastebimi. Jis nori matyti mus, kaip laisvas ir kūrybingas asmenybes.

Galbūt tik mes, būdami Jo milžiniškos kaimenės nariais, pernelyg dažnai laikomės nelemto įpročio vilktis kaimenės gale. Žvelgiame į žemę ir murmame nepatenkinti. Iš tiesų: juk kojos skauda, kankina troškulys, kelio dulkės graužia gerklę, pamėginus nukrypti į šalį žiaurūs šunys puldami vėl grąžina į kaimenę, o pats Viešpats eina vis pirmyn, tikriausiai, vesdamas mus į didingus susitikimus, kur, tiesą sakant, visai neturime noro eiti.

Ir Jo žingsnis toks greitas… Nejaugi Jis nesuvokia, kad nespėjame paskui Jį, kad širdis daužosi krūtinėje, atrodo, norėdama iššokti laukan, ir trūksta kvapo?

Žinoma, mes neabejojame, kad Viešpats, kaip pasakyta psalmėje, mus veda teisingais keliais, tačiau kodėl tas kelias amžinai veda vis aukštyn? Todėl į širdį vis braunasi abejonė ir pagunda paieškoti ne tokio sunkaus kelio…

Kaimenės gale avys eina nuleidusios galvas. Matome tik dulkes, akmenis ir erškėčius, todėl niekaip nepamilstame to varginančio kelio.

Tačiau viskas pasikeičia, kai išdrįstame pakelti galvą ir pažvelgti į savo Ganytoją.

Išvystame ne nusaldintą šventų paveikslėlių vaizdelį, bet nukryžiuotą ir prisikėlusį Viešpatį, kuris atėjo pas mus ir yra su mumis, kviesdamas visus prisiglausti prie Jo širdies.

Reikia tiek nedaug: tik pakelti akis aukštyn…