Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie Origeną santrauka.
Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos pabaigoje popie˛ius
Benediktas XVI priminė keliuose vykstančias eismo nelaimes, kuriose žūsta tūkstančiai
žmonių. Jungtinės Tautos,- sakė Popiežius,- šią savaitę dedikavo saugiam eismu keliuose.
Padrąsinimo žodį skiriu valstybinėms institucijoms, visiems kas rūpinasi, kad keliai
būtų saugūs, kas kuria naujas technologijas ir strategijas, idant sumažėtų eismo nelaimių
skaičius visame pasaulyje. Kviesdamas melstis už eismo nelaimių aukas ir jų šeimas,
u˛ su˛eistuosius, raginu ypač jaunimą būti atsakingesniais už artimą, būti atsargesniais
ir laikytis eismo taisyklių.
Pagrindinėje kalboje tęsdamas katechezę apie pirmųjų
krikščionybės amžių iškilias figūras, krikščionybės apologetus ir rašytojus, šįkart
popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Klemenso Aleksandriečio (apie kurį kalbėta bendrojoje
audiencijoje prieš savaitę) mokinį Origeną.
Origenas Aleksandrietis iš tiesų
buvo viena svarbiausių asmenybių krikščioniškosios minties radai,- sakė Popiežius.
Jis buvo tikras mokytojas, ne tik puikus teologas, bet taip pat uolus skelbiamo mokslo
liudytojas. Būtent dėl to, kaip liudija Euzebijus Cezarietis, Origenas turėjo daug
sekėjų.
Vis gyvenimą Origeną lydėjo kankinystės dėl Kristaus troškimas. Kai
jam buvo septyniolika metų, dešimtaisiais imperatoriaus Septimijaus Severo valdymo
metais, Aleksandrijoje kilo krikščionių persekiojimų banga. Origeno mokytojas Klemensas
Aleksandrietis pabėgo iš miesto, o tėvas Leonidas buvo įkalintas ir vėliau nukirsdintas.
Nuo to momento Origenas visą gyvenimą troško sekti savo tėvo pavyzdžiu. Gerokai vėliau
viename savo raštų jis prisipažino: „kokia man nauda turėti tėvą kankinį, jei mano
paties elgesys nedaro garbės mano giminei, kurią išgarsino tėvo už Kristų pralietas
kraujas“, o kita proga rašė: „Jie Dievas man leistų nuplauti save mano paties krauju
ir mirtimi už Kristų būti antrąkart pakrikštytam, nė kiek neabejodamas palikčiau šį
pasaulį... Palaiminti, kurie yra šito verti“. Šitie ir kiti panašūs Origeno žodžiai
liudija, jog jis nuoširdžiai troško kraujo krikšto. Troškimas dalinai buvo išklausytas.
250 metais, valdant Decijui, Origenas buvo suimtas ir žiauriai kankinamas, o po kelerių
metų mirė, nesulaukęs septyniasdešimties.
Šventasis Jeronimas rašo, kad Origenas
paliko net 320 knygų ir 310 homilijų. Deja,- sakė Popiežius,- dauguma jų neišliko
iki mūsų dienų, tačiau ir tai kas išliko liudija, kad jis buvo pats produktyviausias
pirmųjų trijų krikščionybės amžių rašytojas. Jo kūrybos akiratyje buvo ir egzegezė,
ir teologija, ir filosofija, ir apologetika, ir asketika, ir mistika. Tačiau, pasak
Popiežiaus, svarbiausias Origeno nuopelnas – tai tobula egzegezės ir teologijos simbiozė.
Visų
pirma Origenas labai kruopščiai išnagrinėjo patį Biblijos tekstą. Pirmas žingsnis
– išsiaiškinti kas buvo parašyta ir ką norėta pasakyti. Tuo tikslu Origenas parengė
visos Biblijos tekstą šešiomis lygiagrečiomis kolonomis. Pirmoje kolonoje iš kairės
buvo hebrajiškas Biblijos tekstas, antroje – to paties hebrajiško teksto transliteracija
graikiškomis raidėmis, likusiose keturiose – keturi skirtingi vertimai į graikų kalbą.
Toks milžiniškas sinopsis jam padėjo palyginti įvarius vertimų variantus. Taigi, pirmas
žingsnis – gerai išsiaiškinti kas parašyta, atidžiai susipažinti su pačiu tekstu.
Antrasis žingsnis – sistemingas Biblijos teksto komentavimas. Beveik kiekvienai Šventojo
Rašto eilutei Origenas pridėjo po filologinį ar doktrininį komentarą, aiškinantį ką
įkvėptasis autorius norėjo pasakyti. Po pastarojo seka trečiasis etapas – skelbimas,
atsižvelgiant į klausytojų įvairovę. Origenas pirmiausia kalba apie patį Šventojo
Rašto teksto turinį, apie jo „literatūrinę“ dimensiją. Po ja, giliau, slypi moralinė
prasmė, o dar giliau – dvasinė, kol galiausiai, Šventosios Dvasios dėka, pasiekiame
visos Biblijos kristologinę prasmę. Popiežius Benediktas XVI čia pridūrė, jog panašiai
apie Šventąjį Raštą ir jis pats pabandė rašyti neseniai išleistoje savo knygoje „Jėzus
iš Nazareto“. Įvairūs Šventojo Rašto aspektai nagrinėjami visų pirma savajame istoriniame
kontekste, bet ties juo nesustojama. Šventasis Raštas mus veda į Kristų ir kartu rodo
teisingo gyvenimo kelią.
Popiežius taip pat atskirai paminėjo Origeno požiūrį
į Senojo Testamento krikščionišką interpretaciją. Jis ryžtingai atmetė kai kurių to
meto eretikų skelbtą Senojo ir Naujojo Testamentų nesuderinamumą. „Jei Įstatymą aš
suprantu Dvasioje, aš jo nevadinu Senuoju Testamentu,- rašė Origenas. Įstatymas Senuoju
Testamentu tampa tik tiems, kas jį supranta kūniškai. Bet mums, kurie jį suprantame
ir taikome gyvenime pagal Dvasią ir pagal Evangeliją, Įstatymas visuomet yra naujas,
ir abu Testamentai mums yra Naujas Testamentas, ne dėl laiko, bet dėl prasmės naujumo.
Tuo tarpu nusidėjėliams ir tiems, kurie nesilaiko meilės įsakymo, ir Evangelijos gali
atrodyti senos“.
Raginu priimti į širdį šio didžiojo tikėjimo mokytojo žodžius,-
sakė Šv. Tėvas katechezės pabaigoje. Melskime Viešpatį, kad ir šiandieniai mąstytojai,
teologai ir egzegetai matytų šitą ir šiandien naują, nepraeinantį Šventojo Rašto aktualumą.
Melskime, kad Viešpats mums padėtų maldingai skaityti Šventąjį Raštą, maitintis jo
Žodžiu – tikrąja gyvybės duona. (jm)