Dvejų pontifikato metų apaštališkosios kelionės.

Per dvejus pontifikato metus Benediktas XVI penkis kartus buvo išsirengęs į apaštališkąsias keliones už Italijos ribų (po mėnesio įvyks šeštoji, į Braziliją). Tad minėdami Popiežiaus išrinkimo metines šioje laidoje trumpai apžvelgiame tas pirmas penkias pirmųjų dvejų pontifikato metų keliones.

Pirmoji kelionė – 2005 metų vasarą į Kelną ir dalyvavimas susitikime su viso pasaulio jaunimu. Tik iš šventųjų, iš Dievo ateina tikroji revoliucija, lemtingas pasaulio perkeitimas,- kalbėjo Šv. Tėvas jaunimui. Ką tik praėjusiame šimtmetyje matėme revoliucijas, kurių programa buvo nelaukti Dievo, bet paimti į savo rankas viso pasaulio likimą. Matėme kaip netobulas žmogiškas požiūris buvo paverčiamas absoliučia veikimo norma. Absoliutinimas to, kas nėra absoliutu, bet reliatyvu, vadinamas totalitarizmu. Jis neišvaduoja žmogaus, bet atima iš jo orumą ir paverčia vergu. Ne ideologijos išvaduoja pasaulį, bet atsigręžimas į gyvąjį Dievą, kuris yra mūsų sutvėrėjas, mūsų laisvės garantas, garantas visko, kas yra gera ir tikra. Tikroji revoliucija – tai besąlygiškas atsigręžimas į Dievą, kuris yra visko kas teisinga matas ir tuo pat metu amžina meilė. Kas gi kitas mus gali išvaduoti, jei ne meilė?

Antroji kelionė – 2006-ųjų pavasarį į Lenkiją. Greta susitikimų su Lenkijos tikinčiaisiais ir Dievo Tarno Jono Pauliaus II gimtųjų vietų lankymo, giliai atmintin įstrigo ir plačiai po pasaulį nuaidėjo apsilankymas Auschwitz – Birkenau mirties lageryje – žiauriausio barbariškumo vietoje, visų pirma bylojančioje apie bandymą sunaikinti Izraelio tautą, niekais paversti Dievo su ja sudarytą sandorą, o tuo pačiu pašalinti iš istorijos ir patį Dievą. Toje baugioje vietoje,- jau vėliau, po kelionės, kalbėjo Popiežius,- pasijutau kaip Jobas, išsigandęs, kad Dievas apleido, bet kartu tvirtai įsitikinęs, kad ir tylėdamas Dievas nepaliauja būti su mumis. Ir kaip tik tą akimirką danguje pasirodė vaivorykštė. Ta vaivorykštė buvo tarsi atsakymas: AŠ ESU ir mano pažadas, sandora, kurią sudariau po tvano, galioja ir šiandien.

Tų pačių 2006 metų vasarą Valensijoje Popiežius susitiko su šeimomis. Krikščionybė, katalikybė, yra ne draudimų rinkinys, bet pozityvus siūlymas,- vėliau su žurnalistais kalbėdamas apie šį susitikimą sakė Benediktas XVI. Ir labai svarbu, kad tai vėl iš naujo būtų matoma, nes toks požiūris šiandien yra beveik visiškai išnykęs. Jau daug kartų girdėjome kalbant apie tai kas neleistina, dabar reikia skelbti, jog mes siūlome pozityvią idėją, kad vyras ir moteris yra sukurti vienas kitam ir kad skalė – seksualumas, erosas, agapė - apibūdina meilės dimensijas, kurios išsiskleidžia pirmiausia santuokoje, kuri yra džiaugsmo ir palaimos kupinas vyro ir moters susitikimas, o taip pat kartų kaitą užtikrinančioje šeimoje. Vyras ir moteris yra sukurti vienas kitam, idant nesibaigtų žmonijos gyvybė. Ir tai nėra katalikų išradimas, bet tą žino visos kultūros.

Ketvirtoji kelionė – į Bavariją. Čia įvyko tas garsusis incidentas, kai neproporcingai pagarsinus iš konteksto išimtą vieną citatą, Regensburgo universitete pasakyta Popiežiaus kalba apie tikėjimo ir proto dialogą buvo ilgiausiai svarstoma krikščionybės ir islamo santykių kontekste. O iš tiesų norėta kalbėti apie vis dažniau konstatuojamą tikėjimo ir proto dialogo būtinumą. Šiais laikais matome, kad, nors didėja pažinimo apimtis, tuo pat metu vis labiau silpsta pačių pažinimo pamatų suvokimas, prarandami kriterijai, turintys nustatyti pažinimo kryptis ir prasmę. Dėl to būtina, kad mokslas pripažintų tą visko pradžioje esantį kuriantįjį protą. Tikėjimui, savo ruožtu, būtinas dialogas su moderniuoju protu, kad būtų suvokiamas tikėjimo racionalumas ir atsakomybė. Regensburgo kalboje buvo taip pat paliesta religijų dialogo tema. Sekuliarizuotas protas nėra pajėgus susikalbėti su religijomis. Jei protas atmeta Dievo klausimą, jis gali sukelti skirtingų kultūrų konfliktą.

Galiausiai pernai rudenį vykusios penktosios kelionės, nuvedusios į Turkiją, metu Popiežius turėjo progos paliudyti pagarbą islamo religijai, tą pagarbą, apie kurią kalba ir Vatikano II Susirinkimas. Dialoge su islamu reikia atsiminti,- vėliau kalbėjo Popiežius,- jog musulmoniškas pasaulis šiandien turi spręsti panašias problemas, kurias katalikybė buvo priversta spręsti iliuminizmo laikais ir su kuriomis galutinai susidorojo per Vatikano II Susirinkimą. Reikia užimti poziciją iliuminizmo atžvilgiu. Viena vertus, reikia priešintis Dievą atmetančio pozityvizmo diktatūrai; antra vertus, reikia priimti tikruosius iliuminizmo laimėjimus – visų pirma žmogaus teises, tikėjimo laisvę. Kaip krikščionių bendruomenei teko eiti labai ilgu, dar iki gali nebaigtu, paieškų keliu, taip ir islamo pasauliui yra keliamas uždavinys surasti tinkamus atsakymus, remiantis sava tradicija,- taip, po kelionės į Turkiją, kalbėjo Benediktas XVI. (jm)