Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge
Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos,
Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“.
Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį,
tačiau tą naktį nieko nesugavo.
Rytui auštant, ant
kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama.
O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet
jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė
ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus
mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs
Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę,
– mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo
netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
Išlipę
į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė:
„Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą
tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė,
tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir
nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai
matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat
ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs
i numirusių.
Papusryčiavus Jėzus paklausė
Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“
Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano
avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“
Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk
mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau,
ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir
atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk
mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai
ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir
ves, kur nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras
pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn
21, 1-19)
ATPAŽINTI VIEŠPATĮ, Mons. Adolfas Grušas
Šio sekmadienio
Evangelijos ištrauka apie Kristaus pasirodymą labai aiškiai parodo, kuo privalo vadovautis
Bažnyčia, siekdama, kad jos skelbimas būtų vaisingas.
Viskas atrodo labai įprastai:
žinomos Tiberiados ežero apylinkės, valtis, žvejai… Kyla įspūdis, kad niekas nepasikeitė,
viskas yra taip pat, kaip kad buvo prieš tris metus, kai Viešpats pašaukė mokinius
eiti paskui Jį. Tiesa, dabar Kristus jau vadinamas ne „mokytoju“, o „Viešpačiu“. Velykinis
mokinių tikėjimas padėjo jiems suvokti ir priimti su jais esantį Dievą. Tiesa, pradžioje
ir šio žodžio pasigendame.
Evangelistas Jonas nekalba apie kokią nors konkrečią
dieną, tuo tarsi patvirtindamas, kad visuomet yra tinkamas laikas skelbti Kristaus
Gerąją Naujieną, ir net patys įprasčiausi užsiėmimai gali tam pasitarnauti.
Prad˛ioje
mokiniams nesiseka: „Tą naktį jie nieko nesugavo“. Paaiškinimo šiuo atveju turėtume
ieškoti nakties įvaizdyje. Mokiniams trūksta Kristaus, kuris yra Šviesa, Jo nėra jų
veikloje. Naktį, tai yra be Kristaus šviesos, įmanoma daryti žmonių, bet ne dangaus
Tėvo darbus, galima realizuoti žmogiškus, bet ne dieviškus projektus.
Į žvejonę
kitus mokinius pakvietė Petras. Viską nusprendė jis ir jis pakvietė kitus mokinius.
Toks pasitikėjimas savimi ir ryšio su Kristumi trūkumas nulemia taip pat ir nesėkmę.
Nėra žuvų, nėra rezultatų, nes nėra vienybės su Dievu. Mokiniai pamiršo Kristaus pamokymą:
„Be manęs jūs negalite nieko nuveikti“…
Jėzus pasirodo, išaušus rytui. Tai
naujos pasaulio aušros ženklas.
Tačiau „mokiniai nepa˛ino, kad ten Jėzaus esama“…
Naktis yra jų veiklos laikas, jie yra susitelkę prie savo darbo, ties savo tuščiomis
pastangomis, todėl ir neįstengia pamatyti Viešpaties.
„Vaikeliai, ar neturite
ko valgyti?“- šis Jėzaus klausimas nutraukia beviltiškas mokinių pastangas, leidžia
suprasti, kad tai, kas buvo daryta iki tol, reiškia tik pralaimėjimą. Nėra jokios
prasmės ką nors daryti be Jo.
„Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties ir pagausite“,
- siūlo mokiniams Jėzus. Paklausę šio patarimo, jie iš tiesų pagauna daugybę žuvų.
Jei
pritrūkstama Dvasios paskatinimo, Bažnyčia visuomet rizikuoja pasirinkti klaidingą
pusę. Žydų tradicijoje dešinė reiškė Dievo palaiminimą, ir, skaitant šiuos žodžius,
kažkiek netgi darosi baugu: kaip lengva klaidingai pasirinkti, ypač, jei mąstome tik
savo pačių protu…
Taip gausi žvejonė tampa Dievo dosnumo, o ne žmonių darbo
rezultatu. Apaštalams pasisekė, nes jie patikėjo Dievo Žodžio veiksmingumu.
Tik
tuomet Jonas, „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“, atpažįsta Viešpatį ir apie tai pasako
Petrui. Galima būtų sakyti, kad šių dviejų mokinių asmenybės apibrėžia du svarbiausius
dalykus: valdžią ir meilę. Jie neprieštarauja vienas kitam, bet papildo. Valdžiai
būtina meilė, nes meilė mato toliau ir geriau. Be meilės Bažnyčioje neįmanoma jokia
valdžia.
Mokiniams pasiekus krantą, jie išvysta, kad Jėzus jau sukūrė ugnį
ir parengė valgį. Jis nelydėjo savųjų valtyje, tačiau buvo su jais, stovėdamas ant
kranto, o dabar priima, pasibaigus jų pasiuntinybei, ir pats tarnauja jiems. Tai ne
kas kita, kaip Eucharistijos įvaizdis, kuris drauge tampa ir aiškiu įrodymu apie prisikėlusį
Jėzų. Nuo tos akimirkos apaštalai su pagrindu gali sakyti, jog „valgė ir gėrė drauge
su Juo“.
Jėzus dar liepia atnešti ir ką tik sugautų žuvų. Žiūrint iš žmogiškų
pozicijų toks prašymas gana keistas: juk viskuo jau pasirūpino Jis pats. Vis dėlto
evangelistas Jonas leidžia suprasti: Jėzus atliko viską, laimėjo viską ir padarė,
ką begalėdamas, tačiau Jam reikia ir Bažnyčios dalyvavimo toje pasiuntinybėje. Žvelgiant
iš kitos perspektyvos dar būtų galima pasakyti, kad tik tada, kai mes atiduodame savo
broliams, tai ką galime, kai jau darbavomės jų labui, galime gauti ir Kristaus duodamo
maisto. Jis pats tampa mūsų gyvenimo centru, spinduliuojančiu jėgą, gyvybę ir meilę.
Tai
drauge ir pasakojimas apie mūsų asmenines pastangas, viltį, sėkmę ir nesėkmę. Mes
taip pat, kaip Bažnyčios nariai, esame šaukiami į tą pačią pasiuntinybę ir taip pat,
kaip apaštalai, kreipiame savo žvilgsnius į krantą, kur stovi Viešpats.