Islamas ir islamizmas

Kur slypi prievartos islame šaknys? Kas pateisina musulmono tapimą „teroristu“? Pagrindinė priežastis yra ne reakcijoje į „Vakarų agresiją“, kaip neretai nuoširdžiai tiki ir patys vakariečiai, tačiau tam tikrame Korano skaitymo būde ir interpretavime. Pagrindinė priežastis yra paties islamo mąstymo būdo viduje. Tokia yra Beiruto šv. Juozapo universiteto dėstytojo tėvo Samir Khalil Samir, egiptiečio jėzuito ir žinomo islamologo nuomonė. Apžvelgsime ją plačiau.

Pasak tėvo Samir, terorizmas savaime nėra islamo liga, tačiau tik pasireiškimas kitos gilios ligos, jo vadinamos „islamizmu“: tam tikro Korano mokyklose ir universitetuose paplitusio Korano skaitymo būdo. Musulmonų sunitų pasaulyje prie to prisideda „salafizmas“ – aklas ir nelankstus Senolių - pranašo Mahometo bendražygių ir pirmųjų mokinių kartų - sukurtos interpretacijos laikymasis. Kovoje su islamo terorizmu nepakanka ginklų, visų pirma reikia atviresnio Korano skaitymo.

Islamo terorizmas yra motyvuojamas religine ideologija. Islamistams ir teroristams prievarta yra suvokiama kaip gėris, šventa pareiga, vykdymas dieviškosios valios, kuri aiškiai išreikšta kai kuriose Korano eilutėse, pranašo Mahometo veiksmuose ir jo pasisakymuose. Tokios pozicijos neremiančios islamo valstybės ir taip negalvojantys musulmonai, anot jų, yra veidmainiai ir „tikro tikėjimo“ karikatūros, apgavikai. Toks šiandien požiūris plinta Alžyre, Afganistane, Irane, Somalyje, Malaizijoje, daugelyje kitų šalių, ryt jį stebėsime ir Europoje.

Islamizmas ir salafizmas yra glaud˛iai susiję. Jei salafizmas yra viena iš istorinių Korano ir Sunų interpretavimo tradicijų, tai islamizmas yra šios sąlyginai neseniai prasidėjęs šios tradicijos suabsoliutinimas ir radikalizavimas, skelbiant ją vienintele teisinga ir vienintele įmanoma. Iš šios tradicijos bandoma išvesti viską apimančias elgesio taisykles bet kokiai gyvenimo sferai: santuokai, amatui, rengimuisi, pinigų panaudojimui, medicinai ir pan.

Viso to pasekmė yra ta, kad musulmonas, bijodamas būti „blogu musulmonu“ ir neatskirti „islamiško gėrio“ nuo blogio, atsisako savo asmeninės laisvės bei sprendimų ir kiekvienu klausimu, kartais pačiu smulkmeniškiausiu, kreipiasi į dvasininką, prašydamas „fatwos“ – juridinio atsakymo ar išaiškinimo kaip elgtis. Šis fenomenas ypač aiškus Egipte – čia per metus, pasinaudojant radiju, televizija, internetu, specialiais telefonais, yra skelbiama šimtai tūkstančių fatwų. Taigi, islamizmas formuoja tokį tikintįjį, kuris atsisako pats spręsti ir mąstyti, kritiškai vertinti. Jo vidinis dvasinis ir religinis gyvenimas lieka infantiliškoje stadijoje, iš jo reikalaujama tik visiškai paklusti ir vykdyti. Nenuostabu, kad taip suformuotą tikintįjį nesunku padaryti teroristu, pasakius, kad tai patiktų Dievui ir kad tai naudinga visai islamo bendruomenei.

Islamizmas nėra islamas. Islamizmas yra vidinė tendencija, kuri ypač per paskutiniuosius 30 metų tapo vis dinamiškesnė, populiaresnė, o taip pat smurtingesnė ir netolerantiškesnė. Islamizmas, nekalbant apie Vakarų pasaulį, trikdo pačius musulmonus. Istoriškai islamizmas galėtų būti susietas su 1928 metais įsteigtu „Brolių musulmonų“ judėjimu, pristabdžiusį tą nuo 19 amžiaus pabaigos vykusį islamo atsinaujinimą ir atgimimą, kurį galutinai blokavo Izraelio valstybės įkūrimas 1948 su po to sekusiais karais bei revoliucijomis islamo šalyse. Nuo 1974 islamizmo šalininkų kišenes pripildė Saudo Arabijos iš naftos pardavimų gauti doleriai.

Kaip minėta, islamizmą bandyta aiškinti išorinėmis priežastimis: Vakarų agresija, imperializmu, karine ir kultūrine invazija, ekonominėmis ir politinėmis krizėmis. Tačiau tėvas Samir įsitikinęs, jog visos šios priežastys tik dalinai paaiškina islamizmo plitimą ir populiarumą, tačiau pagrindinės prievartos islame šaknys yra šios dvi: viena, tai kai kurie Korano tekstai, kai kurie tradicijoje užfiksuoti pranašo Mahometo žodžiai ir veiksmai. Antra, tai islamo dvasininkų tiesioginis tų tekstų, žodžių ir veiksmų interpretavimas.

Iš dėstymo patirties tėvas Samir teigė, kad musulmonui visiškai nepriimtina kalbėti apie istorines Korano tekstą įtakojusias aplinkybes. Arba apie tai, kad Korane vartojamas žodis „rojus“ turi persišką kilmę. Koranas yra tiesiog duotas Alacho, suvokiamas kaip vienas blokas, istorinės, sociologinės ar psichologinės priežastys nė kiek nelemia pažodinės teksto prasmės interpretacijos, kuri, tarp kitko, yra lengviausia būtent todėl, kad pažodinė ir nereikalaujanti daug intelektualinių pastangų.

Nėra retenybė, kad tai vienas, tai kitas musulmonų dvasininkas pareiškia, jog galimybė būti musulmonu ir gyventi musulmoniškai yra įmanoma tik sugriovus ir sunaikinus Vakarų pasaulį ir jo kultūrą, kad Džihadas, šventasis karas, yra neišvengiamas. Tačiau, pastebi tėvas Samir, beveik visada tas musulmonų dvasininkas nežino nė vienos Vakarų pasaulio kalbos, nežino Vakarų pasaulio istorijos, nėra skaitęs jo literatūros, nekalbant apie sociologijos ar psichologijos pagrindų įgijimą. Jis gali naudotis Vakaruose išrastomis technologijomis, bet jų visiškai nesieti su mokslo autonomija. Todėl net itin išsilavinusiu ir išminčiumi laikomas dvasininkas, mintinai žinantis Koraną ir tūkstančius fatwų, yra visiškai nepajėgus suprasti ne tik Vakarų kultūros, bet ir Vakaruose gyvenančių musulmonų. Pagal jo kriterijų sistemą tai, ką vadiname „modernia visuomene“ yra beprasmiška. Jo akimis, politika, ekonomika, kultūra, teisingumo siekimas savaime yra beverčiai, jei jie yra už islamo ribų. Viskam turi būti pateiktas ir besąlygiškai vykdomas religinis atsakymas. Tai ir yra religinis fundamentalizmas. Jo šalininkai nėra savaime blogi žmonės, bet jie nemoka, nėra išmokyti kažkaip kitaip žvelgti į pasaulį.

Taigi, tėvas Samir islamo fundamentalizmo ir terorizmo priežastimi įvardina tam tikro tipo religinį auklėjimą. Ko reikėtų, kad islamas išsivaduotų iš islamizmo? Visų pirma, dvasininkų formacijos reformos, bet dar labiau mentaliteto pokyčio. Islamui reikia atsinaujinti, reikia naujo islamiško humanizmo ir iliuminizmo, kuris neneigtų religinio elemento, tačiau įdiegtų perskyrą tarp to, kas „pasaulietiška“ ir to, kas „religiška“. Pasaulietiškumo nereikia painioti su ateizmu, nereikia suteikti šiai sąvokai „priešiškumo religijai“ prasmės. Tai greičiau pasaulio vertės pripažinimas atskirai nuo religijos ir pagarba jam. Jei islamas sugebėtų padaryti tokią perskyrą ir pasiekti pusiausvyrą su pasaulietiškumu, tada išvengtų susidūrimo su moderniu pasauliu. Ši perskyra leistų gal abipusį bendradarbiavimą, gal abipusę kritiką, tačiau būtų išvengta visiško vienas kito atmetimo ar net destrukcijos. Vakarų visuomenės neturi vardan tolerancijos nusileisti ar pataikauti islamizmui, tai būtų tik dar vienas žingsnis į akligatvį, tačiau turi siekti padėti islamui suvokti takoskyrą tarp pasaulietinės ir religinės sferos, kad Koranas gali būti skaitomas ir kaip istorinis dokumentas. (rk)