Ar popiežiaus Benedikto XVI knyga „Jėzus iš Nazareto“ yra atsakymas „Da Vinčio kodui“?

Tai, kaip popiežiaus knyga paminima bent keliuose Lietuvos žiniasklaidos leidiniuose leidžia teigti, kad „taip“, iškraipant šios knygos užmojį ir tikslą, prilyginant ją nelabai aukšto lygio romanui.

Jau plačiai paskelbta, jog nuo šio pirmadienio (balandžio 16 dienos) Italijos, Vokietijos ir Lenkijos knygynuose pasirodė popiežiaus Benedikto XVI knyga „Jėzus iš Nazareto“, kuri, anot paties autoriaus, nėra Popiežiaus mokymas, tačiau jo, teologo Josepho Ratzingerio, kelių dešimtmečių ieškojimų, tyrinėjimų ir apmąstymų vaisius.

Prieš pasirodant visai knygai knygynuose, buvo viešai publikuotos kelios jos ištraukos ir pasigirdo pirmieji atgarsiai. Kai kurie iš jų korektiški, o kiti mažiau. Pavyzdžiui, kai kas paskubėjo paskelbti, jog „Da Vinči kodui“ priešpastatomas „popiežiaus Benedikto XVI kodas“, mat knygoje yra eilutė, kuri užsimena apie Kristaus paveikslą iškraipančias knygas. Kitiems savo knygoje popiežius „smerkia“ Vakarų pasaulį, mat joje užsiminta, kad Vakarų valstybės, tiek daug ko prisigrobusios iš juodojo žemyno, negali neigti savo atsakomybės jo atžvilgiu. Tretiems popiežius savo knygoje smerkia materializmą, mat pažymi, jog tik technologiškai ir materialiai suvokiamas bei išreiškiamas humanizmas veda į akligatvį. Ketvirtiems popiežius „reabilituoja Marksą“, mat savo minčiai išreikšti panaudojo Marksui brangią „susvetimėjimo“ sąvoką.

Šitaip iš akių išleidžiamas tas, apie kurį byloja knygos pavadinimas – Jėzus iš Nazareto. Knygos įvade popiežius Ratzingeris aiškiai kalba apie savo veikalo tikslą: suvokti Jėzaus figūrą. Ir kaip ją suvokti? Kokiais kriterijais vadovautis, kad suvokimas būtų patikimas?

Čia popiežius pažymi, jog knyga apima jo „ilgo vidinio kelio“ rezultatus, taigi, dešimtis metų studijų, kurios prasidėjo gerokai anksčiau prieš Dan Brown, „Da Vinci kodo“ autoriaus, gimimą. Popiežiaus knygos siekis yra nepalyginamai ambicingesnis nei kad atsakymas į vieną ar kitą šiuolaikinį „bestselerį“ – teologas Ratzingeris siekia perskrosti amžius interpretacijų, kritiškai įvertinti gausybę duomenų ir, panaudojus sukauptą didžiulę intelektualinę ir dvasinę patirtį, nupiešti skaitytojams tikrai gyvenusio Jėzaus kontūrus, paliekant vietos bet kokiai pagrįstai kritikai.

Popiežiui istorinio Jėzaus figūros suvokimas atrodo pačios krikščionybės esmės raktas ir jis paaiškina kodėl. Anot jo, šiuo metu stebime „istorinio Jėzaus“ ir „tikėjimo Jėzaus“ atsiskyrimą. Netgi tarp katalikų plinta įsitikinimas, kad istorinis Jėzus skiriasi nuo to Jėzaus, kurį tikime. Kad pastarojo vaizdinys yra tik vėlesnių laikų Bažnyčios teologijos produktas. Istoriniai kritiniai tyrinėjimai, rodos, tai patvirtina – amžių bėgyje Jėzaus vaizdinys kito. Tačiau ankščiau ar vėliau kyla klausimas – o kokia prasmė tikėti į tokį Jėzų, koks jis nebuvo, kokia prasmė tikėti į vieną ar kitą jo projekciją? Dažnai žmogaus, kurio širdyje toks klausimas iškyla, tikėjimas pradeda blankti. Tikėjimui reikia autentiško, nemeluoto ir tikroviško pagrindo, kitaip jis virsta tuštuma.

Štai čia ir atsiveria „istorinio Jėzaus“ suvokimo prasmė – ne mitinio ir teorinio, tačiau konkretaus, gyvo, artimo, tokio realaus kaip su mumis dabar nesančio, bet tikrai egzistuojančio ir mums pažįstamo žmogaus. Taip suvoktas Kristus tampa autentišku mūsų tikėjimo pamatu.

Popiežius Benediktas pabrėžė, kad Kristaus mokiniams būtent Jėzaus asmuo, konkretus ir tiesioginis susitikimas su Jėzumi buvo jų tikėjimo pradžia. Laiške Filipiečiams, parašytame maždaug 20 metų po Kristaus mirties, randame štai tokį Kristaus asmens supratimą: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2,6-8)“.

Toks supratimas apie Kristų, tokia kristologija liudija, kad nuo pat pradžių Kristaus asmuo netilpo į jokias tradicines ir įprastas žydų teologines kategorijas, o jo mokymas – į jokios teologinės mokyklos rėmus. Jis kalbėjo kaip Tėvą pažįstantis Sūnus, su autoritetu, su vidiniu žinojimu ir pamatu. Jei šio pamato nebūtų, tada Jėzus būtų tik įžūlus apsišaukėlis, kuo jį ir laikė dauguma jo laiko Izraelio išminčių. Tuo tarpu, jei pripažįstame Kristų kalbėjus kaip Tėvo Sūnų – tampame jo mokiniais. Tikėjimas gimsta ne iš teorijos, ne iš praeitį ar ateitį aiškinančių interpretacijų, o iš susitikimo su asmeniu. (rk)