Ketvirtadienį sukanka dveji metai nuo popiežiaus Benedikto XVI išrinkimo.
Apie šias metines kalbėsime rytoj, o šioje laidoje trumpam grįžtame į paskutines dienas
prieš Benedikto XVI išrinkimą.
Mirus Dievo Tarnui popiežiui Jonui Pauliui II,
septynioliktąją sosto vakavimo dieną, 2005 metų balandžio 18-ąją, prasidėjo konklava.
Rinkti naujo popiežiaus Siksto koplyčioje užsidarė 115 kardinolų. Benediktą XVI išrinkusioje
konklavoje dalyvavę kardinolai atstovavo 52 pasaulio šalims 5 kontinentuose. Daugiausia,
58 kardinolai, atstovavo Europos žemyno Bažnyčioms, iš Pietų ir Šiaurės Amerikos šalių
buvo kilę 34 kardinolai, 11 – iš Afrikos, 10 – iš Azijos, 2 – iš Okeanijos. Prieš
įžengimą į konklavą, balandžio 18-osios rytą, Vatikano Šv. Petro bazilikoje visi naujojo
popiežiaus rinkėjai aukojo Mišias „Pro Eligendo Romano Pontifice“. Mišių koncelebracijai
vadovavo ir homiliją pasakė Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Josephas Ratzingeris.
Jis
tarp kita ko komentavo tądien skambėjusius šv. Pauliaus Laiško Efeziečiams žodžius:
„Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“.
Pasak kardinolo Ratzingerio, nesunku atspėti, kas yra tie vėjeliai, kurie blaško nebrandaus
tikėjimo žmones. Tai pastaraisiais dešimtmečiais pasaulį suviliojusios ideologijos,
nuo marksizmo iki liberalizmo, nuo kolektyvizmo iki radikalaus individualizmo, nuo
ateizmo iki lėkšto religinio misticizmo, nuo visiško netikėjimo iki vienodai akceptuojamo
įvairių religijų kratinio. Šių vėjų blaškomi net ir krikščionys dažnai elgiasi ir
mąsto taip tarsi plauktų ne dideliu laivu, bet bangų blaškomomis valtelėmis. Šiandien
labai trūksta tvirto tikėjimo ir prieinama net iki tokių paradoksų, kad jei kas turi
tvirtą ir brandų tikėjimą, tas apšaukiamas fundamentalistu. Tuo tarpu reliatyvizmas,
aiškios vizijos neturėjimas, blaškymasis tai šen, tai ten, vadinamas mūsų laikų verta
dorybe. Gyvename įsigalinčios reliatyvizmo diktatūros laikais, kuri nepripažįsta nieko
pastovaus ir tvirto, o aukština tik tai ko kiekvienas atskiras žmogus užsigeidžia.
Nepaisant šių vėjų, kurie šiandien blaško daugelio žmonių likimus, mes vis dėlto turime
gyvenimo pamatą ir mūsų elgesio normą – tai tikras žmogus Dievo Sūnus. Jis yra tikrojo
žmoniškumo matas. Brandus tikėjimas, tai toks tikėjimas, kuris nepasiduoda madoms
ir paskutinėms naujienoms, kurio negalima atskirti nuo tiesos ir meilės. Tikras ir
brandus tikėjimas neįmanomas be artimos bičiulystės su Kristumi, nes tik jos dėka
mes galime atpažinti, kas yra tiesa ir kas yra melas. Kristaus kančios valandą mes
matome ir mūsų žmoniškosios autonomijos, mūsų tariamo savarankiškumo dramą. Jei sugebame
būti Kristaus bičiuliais, jei sugebame jį sekti net to dramatiškiausio savęs išsižadėjimo
akimirką, mumyse išsipildo išganymo slėpinys, per Kristų mes tampame Dievo bičiuliais,-
taip prieš dvejus metus kalbėjo kardinolas Josephas Ratzingeris, kuris konklavos antrosios
dienos, balandžio 19-osios, popietiniame balsavime buvo išrinktas naujuoju apaštalo
Petro įpėdiniu ir pasirinko Benedikto vardą. (jm)