Popiežiui 80 metų. Atvelykio sekmadienio ir Dievo Gailestingumo šventės Mišios.

Pirmadienį, balandžio 16-ąją, popiežius Benediktui XVI sukanka 80 metų. Šia proga jis sekmadienio rytą šv. Petro aikštėje aukojo Atvelykio sekmadienio Mišias, kuriose gausiai dalyvavo Romos, kurios vyskupas yra Popiežius, tikintieji, iš jo gimtosios Bavarijos gausiai atvykę maldininkai, Italijos valdžios atstovai, Vatikane akredituoti ambasadoriai. Mišiose dalyvavo taip pat specialus Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I pasiuntinys, Pergamo metropolitas Ioannis. Visų vardu Mišių pradžioje Popiežių pasveikino Kardinolų kolegijos dekanas Angelo Sodano.

Šis sekmadienis, užbaigiantis Velykų oktavą, vadinamas sekmadieniu „in Albis“, tai yra baltųjų krikšto rūbų sekmadieniu. Velyknakčio budėjimo metu į tikinčiųjų bendriją priimti katechumenai, krikšto metu apsivilkę baltą rūbą, tą patį baltą krikšto rūbą jie vilki iki Atvelykio sekmadienio. Jis taip pat vadinamas Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Šią šventę į Bažnyčios kalendorių įvedė Dievo Tarnas Jonas Paulius II, į visuotinės Bažnyčios šventės rangą iškeldamas ketvirtajame dešimtmetyje Vilniuje gyvenusios mistikės šventosios sesers Faustinos Kowalskos pradėtą pamaldumo tradiciją, kuri vėliau išplito pirmiausia Lenkijoje, o po to ir visame pasaulyje. Žodis „gailestingumas“ geriausiai reziumuoja ir atspinti tai, ką švenčiame Velykų iškilmėje,- sakė popiežius Benediktas XVI.

Sekmadienio Mišių homilijoje Šv. Tėvas taip pat priminė simbolišką sutapimą, kad būtent šios šventės – Atvelykio ir Dievo Gailestingumo sekmadienio išvakarėse, po pirmųjų Mišparų, prieš dvejus metus savo žemiškąjį gyvenimą užbaigė Dievo Tarnas Jonas Paulius II. Mirdamas jis įžengė į Dievo Gailestingumo šviesą ir iš ten jis šiandien jau visiškai naujai kalba. Pasitikėkite Dievo Gailestingumu,- ragina jis mus. Kiekvieną dieną būkite Dievo Gailestingumo žmonėmis. Gailestingumas yra tas švytintis rūbas, kurį Viešpats mums kiekvienam davė krikšto akimirką. Neleiskime, kad ta šviesa užgestų. Tespindi ji kaskart šviesiau. Neškime pasauliui gerosios Dievo naujienos šviesą.

Dalį sekmadienio Mišių metu sakytos homilijos popiežius Benediktas XVI skyrė savo paties nueitam gyvenimo keliui, Dievo Gailestingumo malonėms, kuriomis savo gyvenimo kelyje jis buvo apdovanotas. Pirmiausia Šv. Tėvas sakė, jog jis visada didele malone laikė tą faktą, kad jis gimė ir buvo pakrikštytas tą pačią dieną, Didįjį Šeštadienį, kad tą pačią dieną, prasidedant Velykoms, jis gimė ir atgimė. Šitaip,- sakė Popiežius,- tą pačią dieną tapau savo šeimos nariu ir didžiosios Dievo šeimos nariu.

Pirmasis šio sekmadienio Mišių skaitinys pasakoja,- toliau homilijoje sakė Šv. Tėvas,- kad pačioje Bažnyčios istorijos pradžioje žmonės išnešdavo į miestų aikštes sergančius savo šeimų narius, kad ant jų kristų pro šalį einančio Petro šešėlis ir kad vien dėl apaštalo artumo sergantieji pagydavo. Nuo pat pirmos dienos ir aš gyvenu Petro šešėlyje, katalikų Bažnyčios bendrijoje, ir žinau, kad tai gydantis šešėlis, kad tai pats Kristus. Gimimas ir atgimimas, žemiškoji šeima ir didžioji Dievo tautos šeima – tai apstaus Dievo Gailestingumo dovana, tai pagrindas, ant kurio visi tvirtai stovime. Toliau gyvenimo kelyje, man buvo suteikta didžiulė ir daug reikalaujanti kunigystės dovana, sakė Benediktas XVI prisimindamas tą akimirką, kai 1951 metų Petro ir Pauliaus šventės dieną Freisingo katedroje jam buvo suteikti kunigystės šventimai.

Šios dienos Evangelijos skaitinyje girdėjome pasakojimą apie apaštalo Tomo susitikimą su prisikėlusiu Viešpačiu. Jam buvo leista paliesti Kristaus žaizdas ir jis jį atpažino, atpažino ne žmogų Jėzų iš Nazareto, bet savo Viešpatį ir Dievą. Viešpats nusinešė savo žaizdas į amžinybę. Jis yra sužeistas Dievas. Tos žaizdos byloja, jog jis mus supranta ir atjaučia. Tos žaizdos byloja apie jo meilę mums.

Dievo Gailestingumas mus lydi kiekvieną dieną. Jam suprasti reikia jautrios ir atidžios širdies. Mes paprastai esame linkę nematyti nieko kito, o vien tik savo kasdienius vargus. Toks, mūsų, Adomo vaikų, likimas. Tačiau jei atveriame širdį, tuomet, ir neatsiplėšdami nuo žemės, matome koks geras mums Dievas, kaip jis mumis rūpinasi mažuose dalykuose, padėdamas mums siekti didelių. Ir man,- kalbėjo Popiežius,- Viešpats padėjo nešti laikui bėgant vis didėjusią atsakomybės naštą. Už tai šiandien iš visos širdies dėkoju Viešpačiui ir jums visiems. Šią homiliją norčiau užbaigti šv. Leono Didžiojo malda, ta malda, kurią prieš tris dešimtmečius užrašiau ant mano konsekravimo vyskupu atminimui išleisto paveikslėlio: „Meskite su manimi gerąjį Dievą, kad jis mūsų dienomis stiprintų tikėjimą, daugintų meilę ir ugdytų taiką. Tepadeda jis man, vargšui savo tarnui, kad sugebėčiau deramai vykdyti savo pareigas ir kelti žmonių dvasią, kad tarnaujant jam vis didėtų ir mano uolumas“.

Mišioms pasibaigus, kartu su jų dalyviais ir su kitais maldininkais, kurie į Šv. Petro aikštę susirinko vėliau, Popiežius kalbėjo velykinę vidudienio maldą „Regina Caeli“. Šia proga dar kartą priminęs, jog šią dieną kartu su Velykų oktavą užbaigiančiu baltųjų rūbų sekmadieniu švenčiama taip pat ir Dievo Gailestingumo šventė, Benediktas XVI dėkojo už maldas, kuriomis viso pasaulio tikintieji lydi jį, vykdantį Petro Įpėdinio tarnystę. (jm)