Pačioje skaitlingiausioje Afrikos valstybėje, virš 140 milijonų gyventojų turinčioje
Federacinėje Nigerijos Respublikoje, balandžio 14 ir 21 dienomis vyksta rinkimai.
Tuo pat metu renkami šalies parlamentas ir prezidentas bei 36 Nigerijos valstijų tarybos
ir gubernatoriai.
Neabejingi Afrikos žemyno likimui su nerimu stebi ar šioje
svarbioje Afrikos valstybėje rinkimai bus demokratiški, ar bus išvengta prievartos,
kas bus išrinktas ir ar visi pripažins rinkimų rezultatus teisėtais. Kaip ir daugelis
kitų Afrikos šalių, ši 1960 metais nepriklausomybę paskelbusi buvusi britų kolonija
pergyveno dešimtmečius diktatūros, kruvinų pilietinių ir etninių konfliktų, karinių
perversmų. Pirmieji demokratiniais vadintini rinkimai čia įvyko tik 1999 metais.
Nuolatinę
prievartos ugnį įžiebia Nigerijos etninis ir religinis pasidalijimas. Šalyje yra apie
250 etninių grupių, tačiau apie 70 procentų gyventojų priklauso keturioms didžiausioms
- Yoruba, Igbo, Hausa ir Fulani – etnolingvistinėms grupėms. Religiniu požiūriu Yoruba
ir Igbo grupėms priklausantys žmonės daugiausia yra krikščionys, jie susitelkę šalies
pietiniuose regionuose. Hausa ir Fulani žmonės yra musulmonai, jie gyvena Nigerijos
šiaurinėse valstijose.
Minėtos etninės grupės tarpusavyje konkuruoja dėl politinės
valdžios bei ekonominių resursų kontrolės. Nors neretai pasitaiko, jog politikai be
skrupulų manipuliuoja religiniu identitetu siekdami visiškai nereliginių interesų,
yra ir išimtinai religinių Nigerijos vidinių konfliktų priežasčių, kurias tiksliau
būtų pavadinti religiniu fundamentalizmu.
Konstitucinę ir socialinę krizę
šalyje sukėlė tai, kad keliolika Nigerijos valstijų pagrindiniu savo įstatymu paskelbė
šariatą, islamiškas religines juridines normas. Viena vertus, toks žingsnis prieštarauja
religinę laisvę užtikrinančiai federacinei Nigerijos konstitucijai, antra vertus,
šariato normos minėtose valstijose neretai pritaikomos visiems, taip pat krikščionims.
Tuo tarpu, yra gerai žinoma, kad už kai kurių šariato normų pažeidimą mirties bausmės
nereikia ilgai laukti. Ne taip seniai žmogaus teisių gynimo organizacijos pasmerkė
vienoje iš islamiškų Nigerijos valstijų paskelbtą mirties nuosprendį merginai „už
paleistuvystę“, kai iš tikro jos tėvas jos kūnu užmokėjo savo įsiskolinimus.
Dar
vienas nuolatinis konfliktų šaltinis yra naftos verslas. Nigerija turi milžiniškus
naftos išteklius, už naftos pardavimus gaunami dešimtys milijardų dolerių, tačiau
jie beveik visi dingsta didžiųjų etninių klanų viršūnių kišenėse. Mažesnės etninės
grupės, naftos išgavimo, dažnai nesaugaus ir nešvaraus, vietovėse skurdžiai gyvenantys
žmonės jaučiasi neteisingai apeiti bei apgauti, todėl griebiasi prievartos, išpuolių
ir naftos sektoriuje dirbančių žmonių grobimų.
Nigerijos katalikų, sudarančių
apie 8 procentus gyventojų, vyskupai artėjant rinkimams paskelbė komunikatą, kuriame
valdžios prašė užtikrinti tikrai laisvus rinkimus, sklindant gandams, jog kai kurios
interesų grupės žada balsus rinkti su ginkluotų šalininkų pagalba. Nigerijos ganytojai
išlaikė politinį neutralumą ir neįvardino jokių kandidatų, kuriuos jie remia, tačiau
paragino balsuoti už tas politines jėgas, kurios propaguoja demokratines vertybes
ir žada spręsti skurdo, bedarbystės, saugumo, religinės nesantarvės, moterų diskriminacijos
problemas. (rk)