Zimbabvės vyskupų sielovadinis laiškas

Šiuo metu Zimbabvė, pietinėje Afrikos dalyje esanti valstybė, išgyvena itin sunkius laikus. Aids epidemija šioje šalyje pasiekė ypač didelį mąstą – manoma, kad šia mirtina liga serga apie penktadalį gyventojų ir kasdien ja užsikrečia keli šimtai žmonių, vaikų mirtingumas per pastaruosius keliolika metų išaugo dvigubai, vidutinė moterų gyvenimo trukmė tesiekia 30-35 metus. Tarsi to būtų negana, pastaraisiais metais šalis kentėjo nuo sausros. Ilgamečio valstybės diktatoriaus Robert Mugabe valdymas atvedė prie visiško ekonominio gyvenimo žlugimo. Infliacijai pasiekus 1600 procentų, šioje šalyje pinigai neteko vertės, o tai reiškia, kad grįžta prie natūrinių mainų. Tokia padėtis išbaidė ir užsienio investicijas. Švietimo ir medicinos sistemos, kuriomis anksčiau ši šalis didžiavosi prieš kitas Afrikos valstybes, praktiškai nebeveikia, jaunimas masiškai nebelanko mokyklų, valstybei nebeišgalint finansuoti visuotinio skiepijimo nevaldomai plinta maliarija. Našlaičių skaičius yra bauginantis. Pastaraisiais mėnesiais šalyje socialinis klimatas ypač įkaito po to, kai 83 metų prezidentas Mugabe griebėsi veiksmų, kurie užtikrintų jo vadovavimą valstybei ir po 2008 metų, kada formaliai baigiasi viena iš daugelio jo prezidentavimo kadencijų. Jis ėmėsi represijų prieš opoziciją ir žiniasklaidą. Guodžia tai, kad kol kas išvengta masinio kraujo praliejimo ir ginkluoto pilietinio karo.

Zimbabvės vyskupai, reaguodami į šią skaudžią situaciją, prieš pat Velykas paskelbė sielovadinį laišką antrašte „Dievas išklauso prispaustųjų šauksmą“.

Jame dabartinė padėtis nedviprasmiškai apibūdinama kaip iš tiesų „gili, pavojinga krizė“. Tačiau, anot vyskupų, paradoksaliai tokia skausminga krizė gali tapti nauja pradžia, išprovokuoti širdžių ir protų pasikeitimą. Bent jau krikščioniškas tikėjimas kviečia tūrėti tokią viltį. Krikščionių yra, pažymėjo Zimbabvės ganytojai, visuose šalies socialiniuose sluoksniuose ir jie turi leistis vedami tokios vilties.

Krizės priežasčių yra daug ir visokių, tačiau vyskupai pabrėžė, kad svarbiausia iš jų yra blogas valdymas, kuris, savo ruožtu, susijęs su dvasine ir moraline krize.

Blogas valdymas, rodos, suparalyžavo viską: ne tik švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas, bet taip pat viešojo transporto funkcionavimą, gyventojų aprūpinimą vandeniu ir elektra. Nestebina, kad tokiose sąlygose beveik kiekvienas stengiasi pasinaudoti savo tarnybine padėtimi, taip sukuriant masinę korupciją.

Baugina tai, kad susikūrę žalingi socialiniai įpročiai bus perduoti jaunuoliams, kurie sudaro apie pusę šalies gyventojų. Tai reiškia, kad dabartinės padėties atgarsiai jausis ir po dešimčių metų.

Nedviprasmišku vyskupų vertinimu, nepaisant „šlovingos“ socialistinės revoliucinės retorikos apie ginkluotą kovą prieš kolonizatorius, visos kolonijinės kontrolės struktūros išliko, o valdžion atėję „revoliucionieriai“ jas netgi dar labiau sugriežtino. Šaliai iškovojus nepriklausomybę kolonijinį elitą pakeitė vietinis elitas ir tai beveik visos permainos per 27 pastaruosius metus. Nelygybė ir neteisingumas išliko tie patys, o demokratinės teisės pamintos kaip ir anksčiau.

Reikia naujos konstitucijos, naujos socialinės ir ekonominės politikos. Visa tai gali padaryti tik tokie politiniai lyderiai, kurie to nori, kurie turi tokias vertybes ir tokius moralinius įsitikinimus. (rk)