Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

 
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

 
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

 
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.

 
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15, 1-3.11-32).

ATSIVERTIMAS, Mons. Adolfas Grušas

Kai tenka susidurti su žmogumi, apie kurį sakoma, kad jis yra atsivertėlis, visuomet norėtųsi paklausti: “Kiek kartų jis jau atsivertė?”

Paprastai daugumai krikščionių atsivertimas yra kažkas nepaprasto, išskirtinio, ir, jų nuomone, tai būdinga tik tiems žmonėms, kurie iš tamsybių įeina į tiesos šviesą, kurie savo ligtolinį nevykusį elgesį keičia “pavyzdingu” gyvenimu.

Jie net nesusimąsto, kad atsivertimas yra esminė ir nuolatinė kiekvieno tikinčiojo pareiga, ir tas atsivertimas turi vykti kasdien.

Mes tapome mąstymo, pagal kurį krikščioniu yra tampama vieną kartą visiems laikams, aukomis. Atrodytų, panašiai, kaip apgynęs disertaciją žmogus visam gyvenimui gauna daktaro vardą ar baigęs studijas ateityje pastoviai gali būti vadinamas tos rūšies specialistu, taip pat būtų galima kalbėti ir apie krikščionis.

Iš tiesų taip nėra. Galima tapti kunigu ar vienuoliu, tačiau krikščionimis mes tik stengiamės tapti, ir nė vienas mūsų negalėtų tvirtinti, jog jau yra tai pasiekęs. Mes einame link tikslo, kurio niekuomet neįmanoma pasiekti visiems amžiams. Tas suvokimas ateina tik kaip dovana… amžinybėje.

Norint eiti šiuo keliu, reikia atsiversti.

Tokiu būdu atsivertimas tampa kasdienine, sunkia ir skausminga pareiga.

Ne kartą bėgame nuo savo pareigų…

Todėl mūsų krikščionybėje pasitaiko, jog niekuomet nebūname ten, kur turėtume būti. Nesame ten, kur yra Viešpats, nors ir manytume, jog Jis yra mūsų pusėje.

Dievas visuomet yra kitur. Jis visuomet yra priekyje. Jis mąsto ne taip, kaip mes. Jis myli kitaip, negu mes.

Tad atsivertimas kaip tik reiškia suvokimą, kad mes nesame savo vietoje, kad mūsų logika nepanaši į Viešpaties, kad mūsų jausmai nepanašūs į Jo, kad mes neiname Jo pramintu keliu…

Kaip tik apie tokį neįvykusį atsivertimą kalba ir šio sekmadienio Evangelija. Jaunesnysis sūnus, kuris galų gale puolė į tėvo glėbį, vadinamas “palaidūnu”, tuo tarpu vyresnysis sūnus – tai nepakenčiamas “teisusis”.

Jis nepuola į tėvo glėbį, nes mano esąs savo vietoje. Jis uoliai laikosi visų nuostatų ir, tikriausiai yra malonės būsenoje, tačiau jo veiksmuose nėra malonės. Jis nepadarė sunkių nusikaltimų, tačiau jo širdyje nėra meilės. Jo teisingumas padarė jį šaltą ir nejautrų.

Vyresnysis sūnus, kalbėdamas apie savo skirtingumą nuo jaunesniojo brolio paklydėlio, net nepajunta, kad jo kalba skiriasi net nuo tėvo kalbos.

Jis kalba apie veršius, jaučius, tai, kas teisinga ir neteisinga.

Tėvas džiaugiasi, kad surado savo sūnų.

Vyresnysis sūnus mini įstatymą, bausmę, jo kalba kieta ir negailestinga.

Tėvas kalba apie meilę, atleidimą, gailestingumą, švelnumą.

Tikrasis atsivertimas – tai ne palaidūno sūnaus sugrįžimas, bet ta akimirka, kuomet vyresnysis sūnus suvoks, kad atsivertimo reikia jam pačiam.

Tai iš tiesų nelengva. Sunku įtikinti save, kad, kuomet jaučiamės esą tėvo namuose, reikia ne visomis jėgomis stengtis išsaugoti esamą situaciją, bet kasdien vis iš naujo atskleisti savo vietą, kiekvieną kartą nustembant, kad iki tol klydome, suprasti, jog ištikimybė – tai ne vien pasilikimas greta Tėvo, bet mokėjimas kasdien priimti Tėvo paradoksalią logiką ir jaudinančias iniciatyvas.

Neužtenka nepalikti namų, bet reikia mokėti bėgti paskui tėvą, skubanti prie krūtinės priglausti klystantį sūnų.

Manau, kad tokių atsivertimų mūsų gyvenime turės būti dar daug.