Jeruzalės lotynų patriarcho laiškas Velykoms

Broliai ir Seserys,

Kristus prisikėlė. Taip, jis iš tiesų prisikėlė.

Šioje šventėje kontempliuojame dangaus šlovę, kuri nusileido ant žemės ir čia atnaujino gyvenimą. Jėzus pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11,25)“. Šventės yra tas laikas, per kurį tikintysis atnaujina gyvenimą ir džiaugsmą gyventi. Jis stoja Dievo akivaizdon ir prisimena Dievo darbus. Velykų šventėje atsimename prisikėlusį Kristų, mirties ir nuodėmės nugalėtoją, mirusį už mūsų nuodėmes ir dėl mūsų taikos, davusį kiekvienam žmogui galią taip pat įveikti mirtį.

Per savo prisikėlimą Viešpats mums duoda naują gyvenimą ir drąsą įveikti nuodėmę savyje ir visuomenėje. Viešpats duoda naują jėgą, kuri išmoko bei padeda tuo pat metu atleisti ir atstatyti teisingumą.

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ - primena mums tikėjimas šiuos Kristaus žodžius, tuo pat metu Šventoje Žemėje regint nuolatinę mirties, neapykantos, baimės, deformuotų santykių tarp asmenų ir vyriausybių tikrovę.

Šventoji Žemė tuo pat metu yra prisikėlimo ir mirties žemė, tačiau jos pašaukimas yra būti gyvenimo ir meilės žeme visiems jos gyventojams, kad ir kokiai religijai jie priklausytų. Kad taip būtų, kiekvienas kiekvienos religijos tikintysis turi priimti savo tikėjimo į Dievą išdavas: visi esame Dievo kūriniai. Tikėti į Dievą reiškia taip pat priimti kitus kaip Dievo vaikus. Visiems priimant visus. Tada nebėra prievartos, stipresnio ir silpnesnio, okupacijos, mūrų, karinių užtvarų, baimės ir prievartos.

Jau keturiasdešimti metai kaip Šventoji Žemė gyvena didžiulio pusiausvyros nebuvimo sąlygomis, tai atsispindi regione ir pasaulyje. Ar mūsų vyriausybės ir tarptautinė bendruomenė pagaliau atkurs pusiausvyrą? Problema pati savaime yra paprasta: dvi tautos kariauja ir viena iš jų yra užėmusi kitos namus. Išeitis taip pat būtų paprasta: kiekvienam grįžti į savo namus, izraelitams į savo ir palestiniečiams į savo. Tačiau baimė, didelė baimė ir nepasitikėjimas Šventojoje Žemėje, regione ir pasaulyje komplikuoja ir neleidžia išspręsti šių problemų. Tačiau dėl taikos verta rizikuoti, baigti okupaciją ir pradėti gydymą savo namuose, regione bei pasaulyje.

Mūsų žemės pašaukimas ir misija yra būti meilės ir gyvenimo žeme. Prašome Dievo tai suteikti per savo malonę, palaiminimą ir ramybės davimą. (rk)