Velyknakčio budėjimas

Nuo pat seniausių laikų Velykų dienos liturgija prasideda žodžiais „Resurrexi et adhuc tecum sum“ – „esu prisikėlęs ir visad esu su tavimi; uždėjai ant manęs savo ranką“, Velyknakčio budėjimo šventųjų Mišių homilijoje sakė popiežius Benediktas XVI. Pasak jo, Bažnyčios liturgija šiuos žodžius, paimtus iš psalmės ir suteikus jiems naują prasmę, įdeda į Kristaus lūpas, kuris po mirties nakties grįžta į gyvųjų pasaulį ir šiais žodžiais kreipiasi į savo Tėvą. Tėvo ranka jį prilaikė tą naktį ir todėl jis galėjo prisikelti.

Velyknakčio budėjimo apeigos šeštadienio vakare šv. Petro bazilikoje prasidėjo 22 valandą, bazilikos prieangyje uždegant ir pašventinant ugnį, nuo kurios vėliau buvo uždegta didžioji velykinė žvakė, o pastarosios liepsna perduota tūkstančiams žmonių turimų žvakelių. Po to iškilminga procesija žvakę atnešė iki centrinio bazilikos altoriaus. Ji buvo nešama prietemoje, išjungus apšvietimą, kad visiems aiškiai matytųsi jos skleidžiama šviesa.

Didžiosios velykinės žvakės uždegimas yra viena iš įspūdingiausių pirmosios Velykų šventimų dalies, vadinamosios „Šviesos liturgijos“ arba „Žiburių liturgijos“, akimirkų.

Ši žvakė yra svarbus simbolis, kurio prasmė greitai ir betarpiškai suvokiama: didžioji Velykų žvakė simbolizuoja patį prisikėlusį Kristų, tamsą įveikiančią ir išskaidančią šviesą. Uždegdami savo žvakeles tarsi skelbiame, kad ir mes esame išplėšiami iš tamsos bei perkeliami į Kristaus skleidžiamos šviesos rato vidų, į šviesos karalystę. Apaštalas Paulius rašo, kad esame „Kristaus apšviesti“, patys tapę „šviesa Kristuje“ ir „šviesos vaikais“ (Ef 5,8,14). Žvakės simbolį praturtina liturginiai žodžiai, primenantys, jog Kristus yra visko pradžia ir pabaiga, alfa ir omega, laiko ir amžių Viešpats, pasaulio šviesa. Velykinės žvakės simbolis yra labai senas, naudotas dar pirmųjų amžių Bažnyčios liturgijoje.

Kita Šviesos liturgijos dalis yra jaudinančio grožio velykinio šlovinimo giesmė „Exsultet“, pasakojanti Velykų naktį, tapusią šviesesne už dieną, apie tai, kaip iš mirties pergalingai sugrįžęs Viešpats skaidriai nušvito visai žmonijai, puolusiems grąžino nekaltumą, nuliūdusiems – džiaugsmą. Tai žiburiais pasipuošusios visos Bažnyčios džiaugsmo naktis. Exsultet giesmė taip pat yra labai sena: liudijimai apie ją taip pat ateina iš pat IV amžiaus glūdumos, nors mūsų naudojamas šios giesmės variantas yra kiek vėlesnis.

Po Šviesos liturgijos sekė kitos Velyknakčio liturgijos dalys: Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos. Švento Rašto skaitiniai buvo skaitomi įvairiomis kalbomis, po jų Šventasis Tėvas pasakė jau cituotą homiliją.

Joje popiežius apmąstė Jėzaus slaptingą mirties ir prisikėlimo kelionę, kurią Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija stengiasi paaiškinti įvairiomis alegorijomis: iš pačių žemiausių sferų į dangų, iš tamsos į šviesą. Tiksliau sakant, pats Jėzus yra šviesa, naktį paverčiantis diena, savo meile atrakinęs žmogui neįveikiamas geležines mirties duris ir dar daugiau – šios pergalės dalyviais padaręs visus žmones, visiems priimantiems dovanojantis jos vaisius. Ši pergalė yra išlaisvinimas iš tamsos, iš blogio, iš mirties. Jos vien savo jėgomis niekad nebūtume galėję pasiekti.

Pasibaigus Žodžio liturgijai sekė Krikšto liturgija, kurios metu Šventasis Tėvas pakrikštijo naujus tikinčiuosius, suaugusius katechumenus, ir suteikė jiems taip pat ir sutvirtinimo sakramentą. Velyknakčio Mišios baigėsi Eucharistijos arba aukos liturgija bei iškilmingu palaiminimu tikintiesiems. (rk)