Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus
tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo,o įėjusios vidun, neberado
Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du
vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai
prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite,
ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių
rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!'“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys
sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija
Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams.Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai
drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.(Lk
24, 1-12).
PRISIKĖLIMO ŽINIA, Mons. Adolfas Grušas
Reikia tik
įsivaizduoti: išėjome aplankyti artimųjų kapo ir čia kažkas mums duoda užduotį, jog
išgirstą žinią privalome perduoti visiems draugams, pažįstamiems, visiems, sutiktiems
kelyje.
Kokią žinią galime nešti, grįždami iš kapinių? Tikriausiai, nereikia
fantazijos, norint tai įsivaizduoti…
Tačiau nueinant nuo šio kapo perduodama
žinia apie įsijungimą į gyvenimą.
Išganytojas metė iššūkį mirčiai, savo mirtimi
galutinai nugalėdamas mirtį.
Todėl šiandien kapas yra tuščias.
Kodėl
ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!
Viešpaties prisikėlimas
byloja taip pat ir apie mūsų gyvenimą. Mes irgi esame šios Kristaus pergalės dalyviai.
Mes taip pat gyvename dėka Gyvojo.
Kai kuriose Rytų ikonose vaizduojamas Kristus,
prikeliantis seną žmogų. Nesunku suvokti šio paveikslo simbolizmą: senasis žmogus
– tai Adomas, žmogus, o tai reiškia – visa žmonija. Viešpats lenkiasi prie mirusios
žmonijos, kad grąžintų jai gyvybę.
Dievas dar kartą lenkiasi prie žemės dulkių,
kad taip pat, kaip ir „pirmąją dieną“ jai įpūstų savo kvapą, tačiau šį kartą gyvybė
žmonijai suteikiama visiems laikams.
Ta proga mums reikia paklausti savęs:
ar savo gyvenimu mes tikrai skelbiame gyvenimą? Anot prancūzų rašytojo Bernanos: „Ar
mūsų veidas yra „prisikėlusiųjų“ veidas“?
Gal ne vieną kartą mes jaučiamės
patogiau ten, kur yra skausmas, o ne ten, kur žmonės džiaugiasi? Nemaža dalis krikščionių
įsivaizduoja, kad jų vieta yra prie kapo, o ne prie gyvenimo džiaugsmą liudijančio
stalo.
Jėzus niekuomet nevengė susitikimo su skausmu., pakanka prisiminti Jo
ašaras, išlietas prie savo bičiulio Lozoriaus kapo, susijaudinimą, apėmusį Jį, matant
Najino našlę, raudančią prie savo sūnaus karsto, tačiau jis nesišalino ir triukšmingo
vestuvių pokylio, o Jo priešininkai netgi pavadino Jį „rijūnu ir vyno gėrėju“.
Dievas
yra gyvenimo, o ne mirties Dievas. Dievas stovi gyvenimo centre, o ne jo pakraščiuose.
Žvelgiant
į kai kuriuos tikinčiuosius, susidaro įspūdis, kad jie liko įstrigę Didžiajame Penktadienyje.
Kristaus prisikėlimo naujieną jie pateikia rimtais ir griežtais žodžiais, kuriuose,
atrodo, aidi laidotuvių varpai… Besiklausant jų, galima pagalvoti, kad Dievas yra
žmogaus džiaugsmo priešas, kad Jam nepatinka, jei kas nors džiaugiasi „šiame ašarų
slėnyje“.
Tačiau yra ir tokių, kurie, atrodo, į Velykų rytą atėjo, pasinaudodami
apylanka, apsukriai išvengdami nepatogaus ir varginančio kelio, vedančio per Golgotą.
Sutrumpinus kelionę juk yra patogiau ir greičiau…
Jų skelbimas neturi autentiškumo,
jis yra iškreiptas, be gyvybės, „išvalytas“ nuo bet kokių sunkumų ir aukos.
Apaštalas
Paulius juos be dvejonių pavadintų „Kristaus kryžiaus priešais“.
Krikščionis
tik tada pilnai paliudija savo tikėjimą, jei jo gyvenime susijungia dvi stotys: Golgota
ir Prisikėlimas. Į Velykų ryto džiaugsmą ateinama tik per Didžiojo penktadienio tamsybes.
Tas,
kuris pasilieka ant Golgotos, vėluoja į susitikimą su Gyvuoju Dievu.
Pamirštantieji
kryžių niekuomet nepajėgs atpažinti Prisikėlusiojo, būtent, To, kuris savo rankose
nešioja vinių žymes.
Ar esame pasirengę perduoti žinią apie Prisikėlusįjį?
Dar
labiau norėtųsi paklausti: ar jaučiamės esą gyvais žmonėmis?…